Kristaus kalno pamokslo palaiminimų įžvalgos

Kristaus kalno pamokslo
palaiminimų įžvalgos
 
…ko norite, kad jums darytų žmonės,
ir jūs patys jiems darykite, – moko Viešpats
 
Esame pašaukti laimingam gyvenimui čia žemėje ir amžinybėje. Tačiau tiek žemiškoji, tiek amžinoji laimė pasiekiama tik tuomet, kai žmogus gyvena santarvėje su Dievu.

Šiandienos žmogus pats vienas bando ieškoti ir kurti sau laimę, pamiršdamas Kūrėją. Kas iš to gaunasi, mes matome savo kasdienybėje. Tikriau sakant nieko doro nesigauna. Ir nesigaus tol, kol mūsų akys, ausys, širdys, protas, visa mūsų esybė neatsigręš į Dievą ir mūsų Atpirkėją Jėzų Kristų, kuris jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Kalno pamoksle labai paprastai ir aiškiai išdėstė žemiško ir amžinojo laimingo gyvenimo principus. Tuomet Kristus paprastai, kiekvienam žmogui suprantama kalba išaiškino, kaip reikia mums gyventi, kad jau žemėje sukurtume Dievo karalystę, Šviesos, Proto, Teisingumo ir Gėrio karalystę. Buvo aiškiai pasakyta, kad trumpas žemiškas gyvenimas žmogui duotas tam, kad jis pasiektų amžiną palaimą Dangaus karalystėje. Tam tikslui būtina žemėje vykdyti Dievo valią, laikytis Dievo įsakymų, daryti gerus darbus, žemiškajame gyvenime kurti gėrį.
Tačiau šiandienos žmogus yra kurčias pasakytiems Kristaus žodžiams. Viso to pasėka – įvairios žemiško gyvenimo nesėkmės, nelaimės, neužtikrintumas rytdiena ir daugumos nusivylimas.
Šių įžvalgų tikslas – padėti šiandienos žmogui išgirsti ir suprasti pasakytų Kristaus žodžių teisingumą, priversti susimąstyti apie perspektyvoje laukiantį amžinąjį gyvenimą, pagalvoti apie būdus ir priemones, užtikrinančias mums pažadėtą amžinąją laimę, apie kurią yra sakoma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“(1Kor.2.9).
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Turinys
 
 1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………4
 2. Kalno pamokslo reikšmė……………………………………………………………………………………………….. 9
 3. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė………………………………………….. 25
 4. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti………………………………………………………………………………. 28
 5. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę……………………………………………………………………………… 33
 6. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti…………………………………………….. 38
 7. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo………………………………………………………… 45
 8. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą……………………………………………………………………………. 52
 9. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais……………………………………………………….. 65
10. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė…………………………………………. 77
11. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.
      Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip
      kadaise persekiojo ir pranašus……………………………………………………………………………………….92
12. Užbaiga…………………………………………………………………………………………………………………….101
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
1. Įvadas
 
Galimas dalykas, kad Savo palaiminimų pamokslą Viešpats galėjo sakyti žmonėms ne vieną kartą. Mato Evangelijoje pateiktas įžymusis Kalno pamokslas, kurį galima laikyti dvasine –etine viso evangelinio mokymo esme, kuriame pateikti devyni palaiminimai. Luko Evangelijoje tėra tik keturi palaiminimai. Kažkiek skiriasi taip pat ir palaiminimų pasakymo aplinkybės. Evangelistas Matas mums pasakoja, kad Viešpats, pamatęs žmones, įlipo į kalną. Taip Jis atkreipė tų žmonių dėmesį, kurie buvo pasiruošę Jį klausyti, ir jiems parodė, kad kartais reikia atsitolinti nuo pasaulio, nuo triukšmo ir sumaišties, ir pakilti aukščiau – siekti dvasinių tiesų. Padavimas pasakoja, kad „palaiminimų kalnas“, nuo kurio buvo pasakytas Kalno pamokslas, yra netoli Genezareto ežero, tarp Kafarnaumo ir Tiberiados.
1 pav. Palaiminimų kalnas ir vaizdas į Genezareto ežerą
O pagal evangelistą Luką, kai buvo pasirinkti apaštalai, Viešpats nusileido su mokiniais nuo kalno viršūnės ir apsistojo lygioje vietoje. Čia Jo laukė kiti mokiniai ir daugybė žmonių iš įvairių vietų. Visi norėjo paklausyti Kristų ir pasigydyti ligas, nes jautė iš Jo išeinančią gydomąją jėgą. Labai skiriasi Mato Kalno pamokslas ir pamokslas, kurį pateikia Lukas, nors, reikia pastebėti, kad pagrindinės idėjos ir nurodymai tų dviejų pamokslų vienodi. Labiausiai įtikėtina, kad evangelistai Matas ir Lukas užfiksavo du skirtingus pamokslus, kurie buvo pasakyti skirtingomis aplinkybėmis, bet ta pačia tema.
Palaiminimai šituose pamoksluose yra skirtingose vietose. Jie pasakyti trumpai, su aforizmais, be paaiškinimų. Tačiau Bažnyčia saugo tų įžymių aforizmų prasmę, kurie pasiekė mus. Tie pamokslai moko mus, kaip mes turime vykdyti Dievo įsakymus, kad laimėtume palaimintą, džiaugsmingą amžintąjį gyvenimą Dangaus karalystėje. Devyni palaiminimai yra Dešimties Dievo įsakymų išvystymas. Bet Senojo Testamento įsakymuose kalbama pagrindinai apie išorinį žmogaus elgesį, o Naujojo Testamento palaiminimuose akcentas dedamas į žmogaus vidinę sielos būseną. Dešimt Dievo įsakymų kategoriškai reikalauja juos vykdyti. Tai yra griežti ir formalūs įsakymai. Devyni palaiminimai, didžiąja savo dauguma, nurodo tiktai sąlygas, kaip žmogui pasiekti amžinąją palaimą. Čia daugiau laisvės, kas atitinka maloningą meilės būseną. Būtent per meilę geriausiai įvykdomas teisumo įstatymas.
Reikia pastebėti ir simbolinį išorinių aplinkybių skirtumą, kurioms esant buvo duoti liaudžiai palaiminimai. Jei Senojo Testamento įsakymai buvo duoti ant uolėto Sinajaus kalno, kuris yra dykumoje, po kurią klajojo tauta, patirdama daugybę išbandymų, tai šie palaiminimai buvo pasakyti ant kalno šlaito, tarp žaliuojančios augmenijos ir žydinčių gėlių, netoli Genezareto ežero. Jei Mozė gavo iš Dievo dešimt įsakymų, įeidamas į baisaus debesies tamsą, kuri dengė Sinajaus viršūnę, griaudžiant griaustiniui ir skambant trimito garsui, ir niekas daugiau nedrįso prisiartinti prie kalno, tai Pats Kristus šviečiant saulei, apsuptas daugelio žmonių, norinčių prie Jo prisiliesti, dovanojo pagijimo malonę ir išsigelbėjimo mokslą, ir visi gaudė Jo žodžius, užčiaupę kvėpavimą, ir tiktai tylus paukštelių čiulbėjimas bei švelnus lapų šlamėjimas pritarė tiesai, sklindančiai iš Kristaus lūpų…
 
2 pav. Palaiminimų kalnas
Tačiau pirmasis Kristaus pasakytas palaiminimas turėjo nustebinti judėjus, kurie svajojo apie žemiškus turtus, apie nacionalinį – politinį išsivadavimą, ir tuo pat metu didžiavosi prieš Dievą savo išskirtinumu, kaip išrinktoji tauta. Šis Kristaus aforizmas iki šiandienos, galima sakyti, yra pats nesuprantamiausias ir paradoksalus visai žmonijai: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Kaip gali dvasiškai varganas žmogus pasiekti palaimą ir amžinąją karalystę? Argi toks žmogus pranašesnis už išsilavinusį, talentingą, dvasiškai išprususį žmogų? Ir kodėl pamokslas apie palaiminimus pradedamas būtent tokiais žodžiais „ vargdienio dvasią“. Štai nuo šios pakopos ir turi prasidėti mūsų supratimas ir kelias siekiant Dievo arba Dangaus karalystės. Todėl, kad „vargdieniai dvasia“ tai tie, kurie sugebėjo suprasti savo realų dvasinį skurdą prieš Dievo tobulybę, savo menkystę prieš Dievo didybę, savo nuodėmingumą prieš Dievo šventumą, savo ribotumą prieš Dievo išmintingumą. Tai yra tie, kurie sugebėjo susitaikyti, suprasti, kad jis negali be Dievo malonės savo nuosavomis jėgomis, gabumais ir talentu pasiekti malonės būsenos. Tai yra tie, kurie nugalėjo išdidumo aistrą, su kuria ir prasidėjo protingų kūrinių nuodėmingas nuopuolis ir atsirado blogis bei kančia visatoje. Tai yra tie, kurie iš tikrųjų pradėjo kelią į išsigelbėjimą ir sudievinimą, į amžinąjį gyvenimą su Triasmeniu Dievu.
Pasirodžius Jėzui, prisiartino Dievo karalystė žemėje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“(Mt.3.2); „Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“(Mt.4.17);  „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“Mk.1.15). Pasirodė Mesijas, apie kurį pranašavo Izaijas, kalbėdamas, kad Jis skurdžiams skelbs Gerąją Naujieną, gydys prislėgtuosius: „ Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams.  Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų“(Iz.61.1-2);  Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų  ir skelbti Viešpaties malonės metų“(Lk.4.18-19). Jo žmonės amžiams paveldės žemę : „Tavoji tauta bus vien iš teisiųjų, – jie amžiams paveldės žemę“(Iz.60.21); Juk nedorėliai bus pakirsti, bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, – paveldės žemę“(Ps.37.9). Dievo ištikimuosius jis aprengs tiesos drabužiu: „Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“(Iz.61.10). Jis juos pavadins stipriaisiais tiesoje, Viešpaties daigynu : „Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, VIEŠPATIES sodintu, kad apreikštų jo šlovę“(Iz.61.3). Jėzus pašauktas skelbti „maloningų Viešpaties metų“: „Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų“(Iz.61.2); „…ir skelbti Viešpaties malonės metų“(Lk.4.19). Iš to seka, kad palaiminimai ir jų pažadai tampriai susieti su Kristaus Asmenybe ir darbais, ir Jis juos adresuoja žmonėms, susirinkusiems aplink Jį: „Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai“(Mt.5.1).
Palaiminimuose dažniausiai pirmenybė teikiama žmonėms, kuriuos visuomenė atstumia ir niekina. Tai tie, kurie yra nereikšmingi, neturi nuopelnų, maži ir, pagal daugumos nuostatas, nieko neverti: dvasios skurdžiai, kenčiantys ir verkiantys, romūs, kurie patys nesugeba ir negali apginti savo teises, kai juos engia ir slopina. Iš kart po jų įvardijami alkstantys ir trokštantys tiesos, kurie, tarp kitko, gali būti visuomenėje gerbiami žmonės:„ Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.  Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.  Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“(Mt.5.3-6). Evangelistas Lukas daugiau koncentruojasi į žmonių išorines gyvenimo sąlygas, o Matas – į jų vidinę būseną ir jų liūdesį belaukiant Dievo pagalbos. Jie visiškai pasikliauja Dievu, nuoširdžiu tikėjimu, pasitiki tiktai Viešpačiu ir Jo įsikišimu.
Paskui Jėzus įvardija kitus žmones, kuriuose pasireiškia Dievo jėga ir meilė: a) tai gailestingieji, kurių gailestingumas panašus į Paties Dievo gailestingumą:„Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins, neužmirš Sandoros, kuria jis prisiekė tavo protėviams“(Įst.4.31); „… tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės“(Neh.9.17); „…tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės“(Neh.9.31), b) tyraširdžiai:„ Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“(Ps.51.12), c) taikdariai, kurie elgiasi taip pat, kaip Dievas:„ Sukursiu krašte ramybę, gulsitės miegoti, ir nebus kas jus gąsdintų; leisiu kraštui atsikvėpti nuo plėšriųjų žvėrių. Per jūsų kraštą nežygiuos kalavijas“(Kun.26.6); „Viešpatavimas ir pagarbus šiurpulingumas jį ženklina; jis paliko ramybę savo aukštajame danguje“(Job.25.2); Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę  ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“(Kol.1.19-20); „O ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen.“(Rom.15.33); „O ramybės Dievas netrukus sutryps šėtoną po jūsų kojomis“(Rom.16.20), d) o taip pat persekiojami, kuriuos persekioja už tai, kad jie gina Dievo teisybę: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“(Mt.5.10).
Taip pat įvardijami tie žmonės, kuriuose matomas Dievo atvaizdas ir kurių elgesys panašus į Dievo darbus, tie, kurie liudija tiesą: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ ir kurie girdi Dievo balsą, laukia Dievo pasirodymo ir Jo karalystės atėjimo:„…šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“(Lk.2.38).
Palaimintieji liūdi ir trokšta Dievo apreiškimo, Jo įsikišimo į Jų gyvenimą ir jis buvo atneštas į žemę Jėzaus. Jame išsipildė Mesijo pasirodymo metas ir Jis įpareigotas duoti jiems pažadus, kurie lydi palaiminimus. Nors tiesiogiai čia Dievas neminimas, Jėzaus klausytojams Jo kalba buvo aiški ir jie suprato, kad pamoksle kalbama apie Jo darbus: Dievas juos nuramins ir pasotins, bus jiems gailestingas, Jis dovanoja jiems Savo karalystę ir žemę, Jis vadins juos Savo vaikais ir leis jiems išvysti Save šlovėje: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“(1Kor.13.12); „Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas“(Apr.22.4). Visgi pakol kas skirtumas tarp palaiminimų ir pažadų dar neįveiktas ir pažadų įvykdymu reikia tikėti, nes „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“(2Kor.5.7). Nežiūrint to, jie yra taip tikri Kristuje, kad Jis kviečia Savo mokinius džiaugtis ir linksmintis, nes jų laukia Dievo atlygis. Tas, kas yra persekiojamas dėl Kristaus, Žmogaus Sūnaus, prisiima pranašų likimą: „ Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.  Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“(Mt.5.11-12); „Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus.  Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“(Lk.6.22-23). Priešiškumas tų, kurie nepažįsta Dievo, yra mokinių teisumo įrodymas: „ Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.  Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.  Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: „Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs.  Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.  Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo.  Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie matė, ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo.  Turėjo išsipildyti užrašytas Įstatyme žodis: Jie manęs nekentė be priežasties“(Jn.15.18-25); „Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui.  Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta“(Jn.16.2-3); „Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“(Lk.6.26). Tuo dar kartą parodoma, kad palaiminimai kartu su pažadais įvykdomi tiktai Kristuje.
 
2. Kalno pamokslo reikšmė
 
 
Mūsų Išganytojo Kalno pamokslas nuostabus tuo, kad jame koncentruotai pateikta visa Evangelijos esmė, surinkta viskas, kas svarbiausia, kas būtina ir reikalinga kiekvienam krikščioniui. Šitą pamokslą užrašė šventasis evangelistas Matas, matomai visumoje, pradedant penktąja ir baigiant septintąja savo Evangelijos dalimis, o evangelistas Lukas šeštojoje savo Evangelijos dalyje pateikia tik kai kurias to pamokslo dalis.
Viešpaties   Kalno pamokslas buvo pasakytas ant neaukštos kalvos, kuri yra Galilėjos ežero šiauriniame krante, netoli Kafarnaumo miesto, pirmaisiais Kristaus viešosios veiklos metais.
Kalno pamokslas pradedamas devyniais palaiminimais, kuriuose išdėstomas Naujojo Testamento žmogaus dvasinio atgimimo įstatymas. Paskui jame kalbama apie krikščionių teigiamą poveikį juos supančiai visuomenei ir apie tai, kad Kristaus mokslas ne pakeičia, bet papildo Senojo Testamento įsakymus. Čia Išganytojas mus moko nugalėti pykčio jausmą, būti išmintingais, ištikimais savo žodžiui, atleisti visiems, mylėti net savo priešus ir stengtis tapti tobulais.
Kristus taip pat mus moko stengtis būti tikrai teisiais savo širdimi, skirtingai nuo parodomojo žydų teisingumo. Viešpats aiškina, kaip reikia parodyti gailestingumą, melstis ir pasninkauti, kad patiktume Dievui. Toliau moko nusižeminimo ir niekuomet nenusivilti Dievu.
Paskutinėje Kalno pamokslo dalyje Kristus moko nesmerkti artimo, saugoti Dievo šventovę nuo išniekinimo, nuolat daryti gerus darbus. Pabaigoje Viešpats parodo skirtumą tarp siauro ir plataus kelio, įspėja mus apie apsišaukėlius pranašus ir paaiškina, kaip reikia save stiprinti, norint įveikti visus neišvengiamus gyvenimo išbandymus.
Viešpats Jėzus Kristus taip charakterizuoja mokslą, kurį atnešė į žemę iš Savo Dangaus Tėvo žmonėms: „Pasaulis praeis, bet Mano žodžiai nepraeis“. Iš tikrųjų Kalno pamoksle pateikta amžinoji dangiškoji tiesa, kuri nesensta laikui bėgant ir kuri tinka bet kurios rasės ir kultūros žmonėms. Keičiasi gyvenimo sąlygos ir žmonių supratimas apie dorovę, bet Dievo Įsakymai – nekintami. Todėl mums krikščionims, kurie siekiame nemirtingumo ir amžinybės, pirmiausia reikia gerai įsisavinti amžinuosius gėrio įstatymus, kurie išdėstyti Kalno pamoksle ir ant jų pagrindo kurti savo gyvenimą. Trumpai apie tuos amžinuosius įstatymus ir pakalbėkime.
Kristaus palaiminimai papildo senojo Testamento Dešimt Dievo įsakymų, kurie buvo duoti Mozei ant Sinajaus kalno. Senieji įsakymai kalba apie tai, ką negalima daryti, juose jaučiama griežtumo dvasia. Kristaus nurodymuose priešingai, kalbama apie tai, ką reikia daryti, jie persmelkti meile. Senieji Dešimt Dievo įsakymų buvo užrašyti ant akmens plokščių ir įsisavinami išoriškai, juos išmokstant. Naujieji rašomi Šventosios Dvasios kiekvieno žmogaus širdyje.
Naujuosiuose Kristaus nurodymuose pastebėtina tai, kad visi jie prasideda žodžiu „palaiminti“. Tuo tarpu senuosiuose įsakymuose vyrauja draudimo ir būsimos bausmės dvasia. Palaiminimuose yra skatinamas gėris, jie žmogų kelia aukštyn prie nesibaigiančio dieviškojo džiaugsmo.
Po pirmųjų žmonių nuopuolio mes praradome tikrąją laimę ir dargi jos teisingą supratimą. Pats žodis „laimė“ šiandieną skamba kaip neišsipildanti svajonė, nepasiekiamas idealas. Bet Jėzus Kristus siūlo žmonėms laimę, kaip konkrečią, pasiekiamą realybę. Ir šis pažadas siejamas ne tiktai su būsimuoju gyvenimu rojuje, bet ir su šiandieniniu gyvenimu, jeigu žmogus išsivaduotų nuo nuodėmių vergijos, jo sąžinėje įsiviešpatautų ramybė ir taika, įgytų Šventosios Dvasios malonę. Būtent Šventoji Dvasia duoda žmogui tokį neapsakomą džiaugsmą, su kuriuo negali lygintis jokie gyvenimiški malonumai. Susipažįstant su šventųjų gyvenimais, galima matyti, kad tikrasis krikščionis, norėdamas išsaugoti ir sustiprinti savyje Dievo malonę, buvo pasiryžęs aukoti bet ką.
Gilinantis į Kristaus palaiminimų prasmę, darosi visiškai aišku, kad jie pateikti tam tikru nuoseklumu. Jie parodo žmogui kelią į tikrąją laimę ir paaiškina, kaip reikia eiti tuo keliu. Juos galima sulyginti su dangaus kopėčiomis arba dangiškosios malonės namo tiksliu planu.
Palaiminimų išeities tašku tarnauja tas faktas, kad kiekvienas, be išimties žmogus yra paveiktas nuodėmės, todėl jis yra vargšas ir apgailėtinas. Adomo ir Ievos nuopuolio tragedija yra visos žmonijos tragedija. Nuodėmė užtemdo protą, susilpnina ir įkalina valią, suspaudžia žmogaus širdį liūdesiu ir neviltimi. Todėl kiekvienas nusidėjėlis jaučiasi nelaimingas ir tuo pačiu nesupranta, kur glūdi jo sielvarto priežastis. Dėl savo kentėjimų jis pasiruošęs kaltinti visus žmones ir gyvenimo aplinkybes. Jau pirmame palaiminime duodama tiksli diagnozė, kad žmogaus nepasitenkinimo jausmo priežastis yra jo asmeninė dvasinė liga.
Kristus atėjo į pasaulį, kad išgydytų žmogų. Jis kviečia visus kreiptis į Dievą, įeiti į Jo amžinojo džiaugsmo karalystę. Kristaus kvietimas žmogui skamba kaip mylinčiojo Tėvo balsas, kviečiantis Savąjį paklydusį sūnų grįžti į gimtuosius namus. Kai žmogus sugrįžta prie Dievo, jis neina su malonių bagažu arba su įsigytų talentų turtu, bet eina kaip paklydęs ir elgeta, iššvaistęs tėvo turtą.
Kristus kviečia žmogų suprasti savo dvasinę ligą ir kreiptis Dievo pagalbos. Kaip sunkus šis pirmasis žingsnis! Nelengva „paklydusiam sūnui“ atrasti save, pripažinti savąją kaltę ir nesugebėjimą pradėti eiti naujuoju keliu. Užtat už šias valios pastangas, už gerą pradžią žmogui žadamas didžiulis atlygis. Pastebėtina, kad kaip žmogaus nuopuolis prasidėjo išdidžiu noru susilyginti su Dievu, taip ir žmogaus atsivertimas prasideda nuolankiu prisipažinimu apie savo bejėgiškumą.
Dvasinis skurdas – tai ne materialinis neturtas arba dvasinis netobulumas. Priešingai, „dvasios skurdžius“ gali būti ir labai turtingas arba labai talentingas žmogus. Dvasinis skurdas – tai nuolankių minčių įvaizdis, kuris grįstas sąžiningu prisipažinimu, kad žmogus yra netobulas. Tik nereikia manyti, kad krikščioniškas nuolankumas yra visiška neviltis arba pesimizmas. Priešingai, jis pripildytas Dievo gailestingumo, realios galimybės tapti dar geresniu. Jis persmelktas džiaugsminga viltimi to, kad su Dievo pagalba mes tapsime dorais ir Jam mielais vaikais.
Tikinčiam žmogui suprasti, kad jis yra dvasinis neturtėlis ir nuodėmingas gimdo jame atgailos nuotaikas, leidžia smerkti savo nuodėmingą praeitį ir norą pasitaisyti. Tikroji atgaila, kuri labai dažnai lydima karčių ašarų, turi didžiulę maloningą jėgą. Po tokios atgailos žmogus jaučiasi lyg jam nuo pečių būtų nusiritęs didžiulis kalnas arba numesta sunkiai panešama našta.
Kai sąžinė apvaloma nuo nuodėmių, tuomet žmoguje įsiviešpatauja vidinė harmonija, visiška minčių, jausmų ir norų tvarka. Buvęs dirglumas ir piktumas pakeičiamas taikingumo ir tylaus džiaugsmo jausmu. Tokios nuotaikos žmogui jau nesinori su niekuo ginčytis. Jis dargi yra pasiruošęs iškęsti nuoskaudas kai kuriais gyvenimiškais klausimais, kad tiktai nesujauktų tos dvasinės ramybės. Taigi atgaila pakelia krikščionį į naują dorybės pakopą – nuolankumą.
Aišku kartais blogos valios žmonės piktnaudžiauja krikščionio nuolankumu. Jie naudojasi proga, kad jį apgautų, atimtų iš jo ką nors arba pažemintų. Dievas paguodžia krikščionį viltimi, kad būsimajame gyvenime jis gaus žymiai daugiau nei ką prarado dėl blogų žmonių netinkamo poelgio. Jei ne šiame gyvenime, tai būsimajame teisingumas būtinai triumfuos ir nuolankūs žmonės paveldės „žemę“, kurioje viešpataus tiesa. Tokiu būdu ant atgailos, pasitikėjimo Dievu ir nuolankumo, kaip ant pamatų, yra statomas krikščioniškos doros namas.
Kai pas ligonį atsiranda apetitas, galima spręsti apie jo pagijimo požymius, taip ir troškimas tiesos yra pirmasis požymis, kad nusidėjėlis pradeda taisytis. Būdamas nusidėjėliu, žmogus trokšta turto, pinigų, garbės ir kūno malonumų. Apie dvasinius turtus jis negalvoja arba net juos niekina. Kai jo siela išsilaisvina iš nuodėmės, tuomet žmogus pradeda ilgėtis dvasinės tobulybės. Apie tai Kristus irgi kalba Savo palaiminimuose.
Veržimąsi prie tiesos galima sulyginti su kita doros namo statybos faze – sienų statyba. Palaiminimuose Dievas mums leidžia suprasti, kad mūsų teisingumo siekis neturi būti drungnas, pasyvus, bet jis turi būti energingas, kryptingas ir veržlus. Tiktai aktyviai siekiant, jį galima pasiekti, arba ja prisisotinti.
Užkopęs ant aukštesnės doros pakopos, žmogus jau turi tam tikrą dvasinį bagažą. Gavęs iš Dievo nuodėmių atleidimą, sąžinės ramybę ir įsūnijimo džiaugsmą, krikščionis dabar pradeda jausti Jo didžiąją meilę. Ta meilė sušildo jo širdį ir pažadina atsakomąją meilę Dievui ir užuojautą žmonėms. Kitaip sakant, jis tampa geresniu, gailestingesniu ir užkopia ant sekančio doros laiptelio, kurį galima pavadinti gailestingumu.
Gailestingumo samprata yra labai plati. Jis gali pasireikšti ne vien tiktai materialine pagalba, bet ir nuoskaudų atleidimu, ligonių lankymu, liūdinčių paguoda, gerais patarimais, švelniu žodžiu, malda už artimą ir kitaip. Kiekviena diena mums suteikia daugybę progų padėti artimui. Didžiąją gailestingumo darbų dalį sudaro mažai pastebimi ir menkučiai poelgiai. Tačiau dvasinė krikščionio išmintis yra sugebėti pastebėti tuos mažus gerus darbus, kad ateityje sugebėtume atlikti, kaip mums atrodo, žymiai didesnius ir svarbesnius. Dideli planai lieka paprastai neįgyvendinti, o maži geri darbai savo kiekiu gyvenimo pabaigoje sudarys didžiulį dvasinį kapitalą.
Aktyvi artimo meilė labai veiksmingai apvalo žmogaus širdies gelmes nuo savimeilės ir priartina žmogų prie Dievo taip, kad visa jo siela pasikeičia nuo dvasinės šviesos. Žmogus pradeda jausti malonės dvelksmą, jau šiame gyvenime pradeda matyti Dievą savo dvasinėmis akimis. Tokio krikščionio siela palygintina su ežeru, kuris per daugelį aplaidumo metų apaugo žolėmis, prisipildė dumblo, o paskui, jį išvalius, visiškai pasikeitė ir į jo kristalinį skaidrų vandenį lengvai prasiskverbia gilyn šviesa. Apie tokius dvasiškos švaros žmones Kristus irgi kalba Savo palaiminimuose.  
Tokius teisiuosius Dievas panaudoja, kaip ginklus, kad išgelbėtų kitus žmones ir juos apdovanoja išmintimi bei ypatinga dvasine jautra. Žmonių atvertimo į išsigelbėjimo kelią misijoje tokie teisieji darosi panašūs į Dievo Sūnų, kuris atėjo į pasaulį tam, kad sutaikintų nuodėmingus žmones su Dievu. Tokie taikingieji irgi minimi Kristaus palaiminimuose. Aišku, kad visi žmonės turi stengtis būti taikdariais savo šeimose, tarp artimųjų, bet aukščiausioji šios malonės forma yra dovanojama iš Dangaus tiktai tyros širdies žmonėms.
Krikščionis gerais darbais, tapdamas panašus į Dievo Sūnų, turi būti pasiruošęs Jį sekti ir savo kantrybe. Šiandienis pasaulis negali pakęsti tikrosios tiesos ir sukyla prieš jos skelbėjus. Kaip šviesa, išsklaidydama tamsą, išryškina daiktus, taip ir doras bei sąžiningas krikščionių gyvenimas išryškina visą neteisiųjų žmonių moralinę betvarkę. Todėl pas nusidėjėlius gimsta neapykanta teisiesiems ir noras jiems atkeršyti už savo sąžinės priekaištus. Šią neapykantą teisiesiems galima atsekti per visą pasaulio istoriją, pradedant nuo Kaino ir Abelio bei baigiant šiandieniniais tikinčiųjų persekiojimais ateistiniuose kraštuose.
Silpno tikėjimo žmonės gėdijasi save parodyti tikinčiaisiais, bijo būti persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų. Bet tikrieji teisieji ir kankiniai su džiaugsmu priima kentėjimus dėl Kristaus, nes jų širdys dega Dievo meile. Jie netgi save laiko laimingais, kad gali kentėti už tikėjimą. Iš tokių žmonių reikia imti pavyzdį šiandienos krikščionims ir raminti save Kristaus žodžiais:„ Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų laukia didelis atlygis danguje“. Kuo stipresnė meilė, tuo didesnis ir atlygis.
Taigi palaiminimuose Kristus mus kviečia meilei. Žmonėms rodomas gailestingumas yra tos meilės pradinė forma. Dvasinis taikingumas yra aukštesnė tos meilės forma. Jos sėkmei būtinas širdies tyrumas ir Dievo apreiškimas. Ištikimybės Dievui išlaikymas, kai jis lydimas pajuokų ir persekiojimų, o taip pat pasiryžimas atiduoti gyvybę už Kristų yra aukščiausioji meilės Dievui pasireiškimo forma.
Taigi krikščioniui siekiančiam tikrosios meilės nereikia pamiršti tų pamatų, ant kurių stovi jo doros pastatas – tai nuolankumas, sąžinės tyrumas. Kai tie pamatai pradeda silpnėti ir skilinėti, tuomet ir visas statinys gali sugriūti.
Baigęs palaiminimus perspėjimu apie galimus persekiojimus už tikėjimą, Kristus toliau parodo, kaip Dievui yra brangūs tikrieji krikščionys. Jie prilyginami druskai, kuri naudojama apsaugoti maistą nuo gedimo. Krikščionys irgi saugo visuomenę nuo moralinio sugedimo. Jie yra visuomenės sveikatinimo pradmenys.
Tikintys žmonės tam tikra prasme atspindi Kristaus skleistą šviesą irgi gali būti vadinami Jo skleistos šviesos spinduliais. Krikščionių moralus gyvenimas, kaip žvakė žvakidėje, arba kaip miestas ant kalno, negali būti paslėpti, bet jie teigiamai veikia juos supančią visuomenę. Iš tikrųjų geras krikščionių pavyzdys paskatino krikščionybės išplitimą pasaulyje ir pagoniškų papročių išnykimą.
Žmonės visada myli tokį žmogų, kuris gerai išmano savo reikalą. Nežiūrint jo profesijos, jei jis ją gerai išmano ir sąžiningai dirba, tai jis visuomet reikalingas visuomenei ir užsitarnauja pagarbą. Panašiai ir iš krikščionio visi laukia krikščioniško gyvenimo pavyzdžio, nori jame matyti neveidmainiško tikėjimo pavyzdį ir meilę. Iš kitos pusės nėra nieko liūdnesnio, kaip matyti krikščionį, kuris gyvena vien tiktai žemiškais rūpesčiais ir interesais. Toks žmogus tolygus išsikvėpusiai druskai. Ji niekam jau netinkama.
Kita Kalno pamokslo dalis, kuri baigiasi penktuoju skyriumi Evangelijoje pagal Matą skirta paaiškinti, kas yra tikroji meilė. Aiškumo dėlei Viešpats palygina Savo mokslą su vyraujančiomis žydų religinėmis nuostatomis. Žydai, įpratę klausyti iš savo mokytojų lupų samprotavimus apie apeigas bei tradicijas, galėjo pagalvoti, kad Kristus jiems skelbia visiškai naują mokslą, kuris nesiderina su Mozės įstatymu. Kristus paaiškina, kad Jis skelbia ne naują mokslą, bet atskleidžia jiems jau žinomų įstatymų gilesnę prasmę.
Senasis Testamentas, neturėdamas maloningos atgimdančios jėgos, negalėjo žmogų atvesti prie tobulybės. Jis negalėjo padėti žmogui nugalėti blogį, tūnantį jo viduje, bet pagrindinai kreipė dėmesį tiktai į jo poelgius. Senieji įsakymai buvo suformuluoti neigimo formoje, jie buvo bejėgiai atgaivinti žmogaus dvasinę prigimtį. Pats teisingumo supratimas tuomet buvo supaprastintas. Žmogus, nepadaręs grubių ir pastebimų nusikaltimų ir laikęsis apeigų įsakymų nurodymų, buvo laikomas teisiu. Rašto aiškintojai ir fariziejai gyrėsi savo išsamiu visų apeigų įstatymų žinojimu.
Visiems gerai žinoma, kad kol laukinio nuodingo augalo šaknys lieka nepažeistos, jo šakų apipjaustimas tiktai laikinai sulaiko jo plitimą toliau. Panašiai yra su žmogaus aistromis. Kol jos gyvena jo viduje, nuodėmės yra neišvengiamos. Kristus ir atėjo tam, kad išnaikintų nuodėmės šaknis žmoguje, atstatytų jo pirmapradį Dievo paveikslą. Naujajame Testamente parodyta, kad išorinis ir parodinis įsakymų laikimasis yra nepakankamas. Dievui reikalinga tyros širdies meilė. Jėzus žydams aiškiai parodo, kur glūdi tikrasis įsakymų laikimasis. Viešpats apsistoja ties įsakymais, draudžiančiais užmušti, nesilaikyti santuokinės ištikimybės, o taip pat neleidžiančių prisiekinėti, kerštauti ir reikšti neapykantą priešams ir parodo jiems tobulos krikščioniškos meilės pranašumus. Pavyzdžiui, Viešpats pagilina Mozės įsakymo „Nežudyk“ prasmę ir atkreipia dėmesį į žmogaus piktus jausmus, kurie jį skatina žudyti: rūstumas, piktumas ir neapykanta. Tie negeri jausmai pažadina žmogų skriausti ir pažeminti artimą. Krikščionis privalo susivaldyti nuo bet kokio pykčio artimo atžvilgiu bei nuo įžeidžiančių ir pažeminančių žodžių. Kad mes savo širdyje nelaikytume pykčio, Viešpats kviečia mus atleisti ir skubėti susitaikyti su skriaudikais.
Toliau Kristus atkreipia dėmesį į santuokinę neištikimybę ir pabrėžia tuos netyrus jausmus, kurie gimdo santuokinę išdavystę ir kitas kūno nuodėmes. Neištikimybės nuodėmės gimsta žmogaus širdyje. Todėl visokius nuodėmingus norus reikia kuo skubiau sustabdyti, neleidžiant jiems įsitvirtinti mūsų mintyse ir valioje. Kristus, gerai pažindamas žmogaus širdį, žino, kaip sunku kovoti su kūno pagundomis. Todėl Jis moko mus būti ryžtingais ir negailestingais sau, kai pastebime, kad mes esame stumiami į nuodėmę. Geriau nutraukti draugystę su gundytoju nei netekti amžinojo gyvenimo.
Paaiškinęs, kaip kovoti su nuodėmingais norais, Kristus toliau sustoja ties santuokos neišardomumu, nes vyras ir žmona tampa vienu kūnu. Taigi niekam iš žmonių neduota teisė išskirti sutuoktinius. Jei priesaika duota, santuokinė sąjunga sudaryta, sutuoktiniai privalo rasti bendrą kalbą ir nuglūdinti nesutarimus.
Po to Viešpats grįžta prie pykčio temos ir sustoja ties viena jos atmaina, kuri pas judėjus buvo įteisinta – tai kerštas. Jai nugalėti Jėzus siūlo visišką priešingybę – meilę.
Leisdamas kerštą, Senasis Testamentas faktiškai stengėsi ją apriboti. Kai žmogus tyčia ar atsitiktinai, sužeisdavo kitą, įstatymas neleido nukentėjusiam nekontroliuojamai atsilyginti skriaudikui pykčiu. Įstatymas stengėsi apriboti kerštą tuo pačiu blogiu. Mozės laikais tas įstatymas buvo modernus, nes be jo kerštas viršydavo bet kokias ribas ir žmogus, netyčia kitam padaręs žalą arba sužeidęs, buvo pavojuje, kad gali sulaukti bet kokių sužalojimų iš įpykusio kerštininko. Tačiau tas apribojimas nesprendė klausimo, kaip visiškai nutraukti priešpriešą tarp žmonių.
Viešpats duoda galimybę panaikinti kerštą pačioje jo pradžioje. Tam tikslui jis liepia atleisti skriaudikui ir nesileisti į tarpusavio kivirčus. Kaip ugnies neužgesinsi ugnimi, taip ir pykčio nepanaikinsi kerštu. Vienintelis ginklas prieš pyktį – tai meilė. Gali būti, kad artimas ne iš karto supras mūsų nuolaidžiavimo. Tačiau pagrindinis tikslas bus pasiektas: pyktis nebeplis tarp žmonių. Mes fiziškai nusileidžiame, bet laimime dvasiškai. Už šią pergalę reikia dėkoti Dievui – tai amžina pergalė.
Liepdamas nesipriešinti blogiui, Kristus nemokė kapituliuoti prieš jį ir suteikti jam visas teises. Čia Viešpats tiktai draudžia tarpusavyje suvedinėti sąskaitas. Tais atvejais, kai tiesiogiai nesilaikoma Dievo įsakymų, Viešpats liepia kovoti su blogiu. Tuomet reikia bandyti paprotinti nusidėjėlį. Tačiau, jei žmogus tiek įklimpęs nuodėmėj, jog nebepasiduoda jokiems įkalbinėjimams, tuomet reikia nutraukti su juo bet kokius santykius. Viešpats nedavė jokių kitų ginklų Bažnyčiai prieš nepaklusniuosius kaip tiktai draudimą ir atskirimą.
Savo mokymo pabaigoje apie bet kokią priešpriešą ir kerštą Viešpats parodo, kur glūdi pats didžiausias meilės pasireiškimas. Rašto aiškintojai aiškino mylėti artimus ir nekęsti tų, kurie nėra artimi, ypatingai priešų. Viešpats paaiškina, kad artimųjų meilė tiek elementari, kad net nusidėjėliai sugeba mylėti. Iš krikščionio laukiama tobulesnės meilės –  mylėti priešus.
Tokiu būdu mes matome, kaip Viešpats Savo moksle moko mus nugalėti įvairiausią pyktį, žmogaus mintis kelti vis aukščiau ir aukščiau ir jas artinti prie begalinės dangiškojo Tėvo meilės. Meilė turi daug įvairių formų ir atspalvių. Pati elementariausia meilė – tai neleisti kilti pykčiui prieš žmones, paskui – nugalėti keršto siekimą ir sugebėti atleisti skriaudikui, po to nuolankiai kęsti žmonių sukeliamus nemalonumus ir padėti tiems, kurie mums nepatinka. Pagaliau gailestingumo jausmas savo priešams, meilė jiems, malda už juos ir linkėjimas jiems gero yra pačios tobuliausios meilės formos. Tokios meilės pavyzdį mums parodė pats Jėzus Kristus, kai ant kryžiaus meldėsi už Savo nukryžiuotojus.
Tokiu būdu Kalno pamoksle Viešpats pakylėja krikščionis į pačią dieviškosios malonės viršūnę:„ Taigi, būkite tobuli, kaip yra tobulas jūsų dangiškasis Tėvas“. Štai idealas, štai aukščiausias krikščionio tikslas – būti panašiam į savo dangiškąjį Tėvą. Krikščioniui pravartu žinoti, kad jis tobulėja ne tiktai savo pastangomis, bet pagrindinai veikiant Šventosios Dvasios malonei.
Viešpats nori, kad žmogus gerus darbus darytų nesavanaudiškai, bet norėdamas patikti Dievui arba nuoširdžiai padėti artimui, o ne tikėdamasis asmeninės naudos ir pagyrų. Dievas nori, kad žmogaus ketinimai taip pat būtų nepriekaištingi lygiai taip pat, kaip jo žodžiai ir elgesys. Kristaus laikais dorovė žmonių tarpe buvo gerbiama. Žydai dažnai tarpusavyje konkuruodavo, kas dažniau ir ilgiau melsis, kas griežčiau pasninkaus, kas dosniau dalys išmaldą. Kartais tokiose jų varžybose, ypatingai Rašto aiškintojų ir fariziejų aplinkoje, geri darbai virsdavo savotišku įrankiu siekiant išgirsti kuo daugiau pagyrų savo adresu. Toks utilitarus požiūris į religiją gimdo dviveidiškumą ir davatkiškumą. Iš gero darbo belikdavo tiktai jo regimybė, paviršutiniškumas, be tikro turinio. Viešpats perspėja Savo sekėjus nuo parodiškumo ir kviečia visus patikti Dievui, turint tyrą širdį.
Viešpats atkreipia dėmesį į tikslą, su kuriuo mes pradedame gerą darbą. Geras darbas, atliktas slaptai, tai yra ne savireklamai, bet Dievui, pelno iš Jo atlygį. Tačiau nereiškia, kad slapta malda pakeičia bendruomeninę maldą. Juk Viešpats mus kviečia ir bendruomeninei maldai: „ Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“(Mt.18.20).
Kristaus liepimas maldoje vengti bereikalingų žodžių mus moko, kad malda nepanašėtų į burtininkų kalbamus užkeikimus, kur naudojama begalė nereikalingų žodžių ir manoma, kad jų užkalbėjimų sėkmė priklauso nuo žodžių gausos. Maldos jėga glūdi jos nuoširdume ir tvirtame tikėjime, su kuriuo žmogus kreipiasi į Dievą. Visgi ilga malda nedraudžiama, bet priešingai skatintina, nes, kuo ilgiau žmogus meldžiasi, tuo ilgesnį laiką jis bendrauja su Dievu. Pats Kristus dažnai melsdavosi ištisas naktis.
Toliau Viešpats Kalno pamoksle kalba apie pasninką. Pabrėžtina, kad pasninkas yra būtinas. Tiktai tenka apgailestauti, kad šiandienos krikščionys, stengdamiesi pataikauti savo kūnui, beveik visai nelinkę susilaikyti nuo malonumų, netgi bando dangstytis Šventojo Rašto žodžiais: „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“(MT.15.11). Netramdant savojo kūno ir jo norų negalime išgydyti ir širdies.
Gyvename labai pasikeitusiomis sąlygomis ir bandome taikyti kitus moralės standartus. Vargu, ar kas šiandieną pagirs ir paskatins žmogų, kad jis pasninkauja ir meldžiasi. Greičiau toks žmogus bus išjuoktas, kaip keistuolis. Todėl net ir daug krikščionių prieš savo valią stengiasi nuslėpti tas geras ir labai reikalingas tikėjimo praktikas. Veidmainystė labai išplito ir įsiviešpatavo mūsų visuomenėje. Ji mūsų tarpe įgauna įvairias tariamo mandagumo, nenuoširdžių komplimentų formas. Labai dažnai iš krikščioniško geranoriškumo ir meilės tėra likusi tiktai apgailėtina regimybė.  Todėl dažnai po maloniais žodžiais ir šypsena slepiasi panieka ir pyktis. Žmogaus akivaizdoje jis yra giriamas, o už akių – niekinamas. Todėl Kristaus žodžiai apie nenuoširdumą skirti visoms veidmainystės formoms pasmerkti.
Kaip reikia melstis, Kristus mums pateikia maldos „Tėve mūsų“ pavyzdį. Ši malda yra nuostabi tuo, kad jos taupūs žodžiai apima visus mums reikalingus dvasinius ir materialinius kasdieninius poreikius. Be to, „Tėve mūsų“ moko mus teisingai paskirstyti savo rūpesčius, atkreipiant dėmesį į tai, kas mums svarbiausia, o kas yra antraeiliai dalykai.
Kreipdamiesi į Dievą žodžiais „Tėve mūsų“ mes sau primename, kad Jis, mylimiausias Tėvas pastoviai mumis rūpinasi. Apie tai primename tam, kad nukreiptume savo mintis nuo kasdienybės sumaišties į ten, kur turi būti nukreiptas mūsų gyvenimo kelias, kur yra mūsų amžinoji tėvynė. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje maldoje mes meldžiamės ne tiktai už save, bet ir už visus mūsų artimus, visus tikėjimo brolius ir seseris. Taigi ši malda mums primena, kad visi mes esame dangiškojo Tėvo vaikai, broliai ir sesės.
Pirmuoju Viešpaties maldos prašymu mes išreiškiame savo norus, kad Dievo Vardas būtų gerbiamas ir šlovinamas visų žmonių, kad tikėjimas išplistų visame pasaulyje. Antrasis prašymas „teateinie Tavo karalystė“ papildo pirmąjį. Čia mes prašome Dievo, kad jis viešpatautų mūsų širdyse, kad Jo įsakymai vadovautų mūsų mintims ir darbams, kad Jo malonė apšviestų mūsų sielas. Šiame laikinajame žemės gyvenime Dievo karalystė fizinėmis akimis yra nepastebima: ji gimsta kiekvieno krikščionio sieloje. Tačiau ateis laikas, kai visi tie, kuriuose jau buvo Dievo karalystė viduje, patirs tikrosios dangiškosios karalystės palaimą, kurią patiria angelai ir Dangaus šventieji. Štai kodėl tikinti siela kankinasi šiame pasaulyje ir alksta Dangaus karalystės.
Žmonių tarpusavio santykiuose susiduria daugybė įvairiausių interesų ir norų, dažnai nuodėmingų. Todėl tarp žmonių kyla trintis, nepasitenkinimai ir tarpusavio nuoskaudos. Esant tokiai žmogiškų norų įvairovei, mes negalime reikalauti, kad viskas mūsų gyvenime klostytųsi sklandžiai ir kaip norime. Be to, dažnai mes patys klystame, keldami sau gyvenimo tikslus. Viešpaties malda mums primena apie tai, kad tiktai vienintelis Dievas tobulai žino, ko mums reikia ir moko mus prašyti Jo vadovavimo ir pagalbos.
Pirmaisiais trimis Viešpaties maldos prašymais mes meldžiame Dievą sau pagrindinio dalyko, kad mūsų sielose ir gyvenime įsiviešpatautų gėris. Kiti prašymai, skirti daugiau daliniams ir antraeiliams poreikiams. Jiems priklauso visi tie, kas mums reikalinga fiziniam egzistavimui. Melsdami kasdieninės duonos mes prašome: maisto, stogo virš galvos, drabužio ir daugiau, kas reikalinga kasdieniniam mūsų gyvenimui. Mes jų atskirai nevardijame, nes Pats Dangaus Tėvas žino, ką mums duoti. Rytojaus dienai mes nieko neprašome, nes nežinome, ar būsime gyvi.
Kitas prašymas – tai atleisti mums kaltes, bet jis yra išsakomas su sąlyga. Kaltės platesniu supratimu – tai yra mūsų nuodėmės. Nuodėmių pas mus daug, bet kalčių dar daugiau. Dievas mums davė gyvenimą, kad mes darytume artimui gera, didintume ir tobulintume savo sugebėjimus –   „talentus“. Kai mes nevykdome savo žemiškojo pašaukimo, tai tampame panašūs į tinginį tarną, kuris užkasė savo talentą ir tokiu būdu liksime skolingi Dievui. Suprasdami tai, mes prašome Dievą, kad Jis mums atleistų. Viešpats gerai pažįsta žmogiškąjį silpnumą, nepatirtį ir gailisi mūsų. Jis pasiruošęs mums atleisti, bet su sąlyga, kad ir mes atleistume visiems, kas mums nusikalto.
Viešpaties maldos pabaigoje mes sakome: „ Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Piktasis – tai velnias, kuris yra visokio pasaulyje blogio šaltinis. Gundimai gali kilti dėl įvairiausių priežasčių: iš žmonių, dėl nepalankių gyvenimo sąlygų, bet dažniausiai dėl mūsų aistrų. Todėl maldos pabaigoje mes nuolankiai ir pripažįstame Dangaus Tėvui savo dvasinį silpnumą, prašome Jo, kad neleistų nusidėti ir gintų mus nuo tamsos kunigaikščio klastos.
Turto aistra labai trukdo žmogui būti mielaširdingu. Savo nurodymuose Kristus nekartą įspėjo žmones nuo per didelio prisirišimo prie žemiškų gėrybių. Kalno pamoksle Viešpats tiesiogiai draudžia kriščioniui turtėti: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.  Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,  nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.
 Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu.  O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!
Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“(Mt.6.19-24).
Tas paliepimas aišku, kad neliečia normalaus darbo, kuris būtinas, kad žmogus save ir savo šeimą pramaitintų. Draudžiama žmogui kaupti per dideles atsargas ir nesveikai rūpintis praturtėjimu. Kad apsaugotų žmogų nuo bereikalingo prisirišimo prie materialinių dalykų, Viešpats primena, kad jie nepastovūs ir trūnija: juos naikina rūdys, kandys ir įvairūs nelaimingi atsitikimai, juos pavagia, atima nesąžiningi žmonės, pagaliau ir žmogus juos turės palikti žemėje, kai numirs. Todėl vietoj to, kad atiduoti visas savo jėgas greitai pranykstančių turtų kaupimui, žmogui geriau pasirūpinti vidinių turtų kaupimu, kurie iš tikrųjų labai vertingi ir kurie pasitarnaus amžinybėje.
Vidiniams turtams priskiriami „talentai“ – tai proto ir sielos sugebėjimai, kurie duoti Kūrėjo, kad žmogus vystytųsi ir tobulėtų. Pirmiausia dvasiniam turtui reikia priskirti žmogaus dorą, pavyzdžiui, tikėjimą, susilaikymą, kantrybę, pastovumą, viltį, jautrumą, meilę ir kita. Tie dvasiniai turtai įgyjami teisiu gyvenimu ir gerais darbais. Pačiu vertingiausiu turtu yra žmogaus moralinis tyrumas ir šventumas, kurie Šventosios Dvasios duodami geram žmogui. Tokių turtų žmogus privalo uoliai prašyti Dievo. Juos gavęs, jis turi kruopščiai saugoti savo širdyje.
Kiek dvasiniai turtai apšviečia žmogaus sielą, tiek varginantys rūpesčiai laikinomis materialinėmis gėrybėmis aptemdo protą, silpnina tikėjimą ir pripildo jo sielą skausminga sumaištimi. Viešpats labai vaizdžiai palygina žmogaus protą su akimi, kuri privalo tarnauti dvasinės šviesos laidininku. Kitais žodžiais sakant, kaip sužeista akis negali matyti šviesos, taip, aptemdyta per didelių gyvenimiškų rūpesčių siela, nesugeba priimti dvasinę šviesą, nesugeba suprasti gyvenimo įvykių dvasinės esmės ir savo paskirties gyvenime. Viešpats labai aiškiai parodė dviejų turtingų žmonių dvasinį aptemimą ir žūtį, kurie visuose kituose reikaluose, turbūt, buvo neblogi žmonės (Lk.12.13-21, Lk.16. 14-31).
Gal galima suderinti dvasinį tobulėjimą su materialiniu praturtėjimu? Viešpats paaiškina, kad tai neįmanoma, kaip neįmanoma vienu metu tarnauti dviems reikliems šeimininkams, Dievui ir mamonai. Evangelinis pasakojimas apie turtingą jaunuolį parodo, kad prisirišimas prie turtų nuslopina žmoguje gerus ketinimus ir jis daugiau pasitiki pinigais nei pagalba iš Dangaus. Taip nusideda ne tiktai turtuoliai, bet ir kiekvienas, kuris pastoviai masto apie turtą ir kurie jame mato savo laimę. Pagaliau šioje Kalno pamokslo dalyje Viešpats pabrėžia, kad visos gėrybės, kurios reikalingos žmogaus gyvenimui, įgijamos ne tiek mūsų darbu, bet Dievo malonės dėka. Jis, kaip gerasis Tėvas, pastoviai mumis rūpinasi.
Šita Kalno pamokslo dalis mus kviečia nebūtigodžiais, o tenkintis, kas būtina ir daugiau rūpintis dvasiniais turtais ir amžinuoju gyvenimu.
Labai didelis blogis yra apie kitą kalbėti ką nors bloga. Viešpats labai griežtai draudžia smerkti ir teisti kitus.
Labai gerai žinoma, kad dvasinis žmogaus atgimimas neateina pats savaime. Jis reikalauja griežtai kontroliuoti savuosius poelgius, mintis ir jausmus. Žmogus, kuris nuoširdžiai ketina gyventi krikščioniškai, negali nepastebėti savyje gimstant negeras mintis, nuodėmingus ketinimus. Nugalint tas vidines pagundas, laukia labai sunki ir įtempta kova su savo trūkumais, daug pastangų reikia įdėti, norint tapti doru žmogumi. Todėl tikrasis krikščionis visada kukliai galvoja apie save, mano, kad jis yra didelis nusidėjėlis, dėl to liūdi ir pergyvena dėl savo netobulumo ir prašo Dievo atleisti jam visas nuodėmes ir padėti tapti geresniu. Toks nuoširdus savo netobulumo pripažinimas yra pastebimas pas visus šventuosius. Pavyzdžiui, šventasis Jokūbas sakė, kad „mes visi daug nusidedam“, o šventasis Paulius tvirtino, kad Viešpats atėjo gelbėti nusidėjėlių, tarp kurių jis yra pirmutinis. Natūralu, kad žmogus, kuris visomis jėgomis rūpinasi pasitaisyti, niekuomet nesmalsaus apie kitų nuodėmes, juo labiau nesistengs jas paviešinti.
Tačiau yra žmonių, kurie paviršutiniškai supranta Evangelijos mokymą ir negyvena krikščioniškai, dažnai yra akylūs kitų trūkumams ir mėgaujasi, kalbėdami apie juos, ką nors bloga. Kito smerkimas bei teisimas yra pirmutinis požymis, kad žmogaus dvasinis gyvenimas yra skurdus arba jo visiškai nėra. Dar blogiau, kai aplaidus nusidėjėlis, būdamas dvasiškai aklas, pradeda mokyti kitus. Tai tolygu pastangoms iš artimo akies išimti krislelį, kai nuosavoje akyje yra rąstas. Jei toks žmogus rūpintųsi savo sielos tyrumu ir žinotų visus sunkumus, kurie laukia jo šitame kelyje, tai jis nedrįstų kitam siūlyti savo apgailėtinų paslaugų. Juk niekuomet ligonis negydo kitų sergančių. 
Taigi pagal Viešpatį dvasinės jautros trūkumas tiek yra blogesnis už kitus trūkumus, kiek rąstas yra sunkesnis už krislą. Tokį dvasinį aklumą turėjo Kristaus laikų Rašto aiškintojai bei fariziejai. Jie negailestingai smerkė visus, jie tik pačius save laikė teisiais. Dargi Kristuje jie matė trūkumų ir viešai Jį niekino už tai, kad Jis, neva, nesilaiko šabo, valgo ir geria su nusidėjėliais. Jie nesuprato, kad Viešpats visa tai darė, kad išgelbėtų žmones. Rašto aiškintojai ir fariziejai smulkmeniškai laikėsi apeiginių dalykų ir tuo pat metu be jokios sąžinės veidmainiavo, nemylėjo ir skriaudė žmones. Visiškai dvasiškai apakę jie nuteisė Kristų kryžiaus mirčiai, o paskui dar ir apšmeižė prieš žmones, kalbėdami apie prisikėlimą. Prie viso to jie ir toliau lankė šventyklą ir demonstratyviai ilgai meldėsi. Tad nenuostabu, kad ir šiandien, kaip tuomet ir visais laikais, panašūs veidmainiai randa priežastis smerkti kitus.
Apaštalas Jokūbas aiškina, kad teisę teisti teturi tiktai vienas Dievas. Jis vienintelis yra Įstatymų Davėjas ir Teisėjas. Visi žmonės be išimties yra nusidėjėliai ir Jo teisiamieji. Todėl žmogus, smerkiantis savo artimą, savavališkai suteikia sau teisę būti teisėju ir todėl sunkiai nusideda. Viešpats sako, kad kuo žmogus griežčiau teisia kitus žmones, tuo griežčiau jis bus teisiamas Dievo.
Įprotis teisti kitus labai giliai suleido šaknis ir mūsų visuomenėje. Dažnai net pats nekalčiausias pokalbis bet kokia tema pereina į pažįstamų teisimą. Reikia atminti, kad nuodėmė yra dvasinis nuodas. Kaip žmonės, dirbdami su nuodais, gali bet kada apsinuodyti, taip ir žmonės, kurie mėgsta skaičiuoti kitų trūkumus, prisiliečia prie tų dvasinių nuodų ir apnuodija save. Todėl jie palaipsniui prisisotina tuo blogiu, kurį smerkia. Tikras krikščionis visuomet supranta, kad jis pats yra dvasinis vargšas.
Viešpats, drausdamas kitus teisti ir smerkti, paaiškina, kad nesmerkimas nereiškia abejingumą blogiui, kuris tarpsta aplink mus. Viešpats nenori, kad mes nuolaidžiautume blogiui, bet jam priešintumės. Šioje Kalno pamokslo dalyje Viešpats mus įspėja apie dvi kraštutinybes: abejingumą blogiui ir artimo smerkimą.
Toliau Viešpats kalba apie mūsų maldų, maldavimų ir prašymų pastovumą bei pasitikėjimą Dievu. Dažnai mūsų maldų bei prašymų ketinimai geri, bet mes nuo vienų kraštutinumų metamės į kitus: kartais karštai imamės kokio nors darbo, o paskui, susidūrę su sunkumais, jį paliekame ir daugiau nieko nedarome. Tokio nepastovumo priežastis yra mūsų nepatirtis ir per didelis savimi pasitikėjimas.
Dauguma žmonių daugiau ar mažiau yra silpni ir stokoja doro gyvenimo patirties. Tačiau taip pat yra blogai nieko nedaryti, kaip ir imtis darbo, kuris ne mūsų jėgoms. Kad išvengtume tų dviejų kraštutinumų, reikia prašyti Dievą, pirmiausia, proto šviesos, paskui pagalbos, tikint, kad prašantys gauna, o besibeldžiančiam yra atidaroma. Tam tikslui Kristus pateikia pavyzdį apie vaikus, kaip jie prašo savo tėvų ir gauna. Taip pat Jėzus pateikia palyginimą ir apie nedorą teisėją. To palyginimo tikslas aiškus – parodyti, jei nedoras teisėjas išpildė našlės prašymą, kad ji daugiau neįkyrėtų, tai tuo labiau Dievas, kuris yra maloningas, išklauso mūsų pastovias maldas bei prašymus.
Prašant Dievo materialinių gėrybių bei sėkmės gyvenime, reikia nepamiršti, kad jie yra antraeiliai dalykai ir turi laikiną reikšmę. Viešpats mus liepia rūpintis ne tuo, kas mums patinka ir lengvai pasiekiama, bet tuo, kas veda mus į išgelbėjimą. Platus kelias – tai gyvenimas, kuris nukreiptas į praturtėjimą ir kūno norų tenkinimą. Siauras kelias – tai gyvenimas, kuris nukreiptas į savosios širdies padarymą tyra ir į gerus darbus.
Šios Kalno pamokslo dalies pabaigoje Kristus mums duoda stebėtinai trumpą, bet labai aiškų ir prasmingą nurodymą, kuris apima visą žmogaus tarpusavio santykių gamą:„ Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“(Mt.7.12). Čia yra visa Dievo įsakymų esmė ir pranašų raštai.
Šioje Kalno pamokslo dalyje Viešpats mus moko pasirinkti siaurą gyvenimo kelią ir stengtis kiekvienam žmogui daryti gera, nuolat prašyti Dievo proto šviesos, pagalbos ir dvasinių dovanų. Dievas be abejonių mums padės, nes jis yra neišsenkantis įvairiausių gėrybių šaltinis ir mus mylintis Tėvas.
Toliau Viešpats įspėja tikinčiuosius saugotis netikrųjų pranašų, prilygindamas juos vilkams avių kailyje. Šunys ir kiaulės, apie kuriuos Jėzus kalbėjo, ne taip yra pavojingi, kaip netikri pranašai, nes jų ydingas gyvenimas matomas, o pranašų užmaskuotas. Apsimetėliai mokytojai melą pateikia kaip tiesą, o savo gyvenimo nuostatas, kaip Dievo. Reikia būti labai apdairiam ir protingam, kad būtų galima pamatyti, kokią dvasinę grėsmę jie kelia.
Netikrų pranašų palyginimas su vilkais yra priešingybė avims ir tuo laiku žydams buvo įtikinama, nes ta tauta per daugelį amžių daug kentėjo nuo netikrų pranašų.
Netikrų pranašų fone tikrieji pranašai labai ryškiai išsiskiria. Jie skiriasi savo nesavanaudiškumu, paklusnumu Dievui, drąsiai iškeldavo žmonių nuodėmes, dideliu nuolankumu, meile, griežtumu sau ir gyvenimo tyrumu. Jų tikslas buvo patraukti žmones Dievo karalystės pusėn. Nors dažnai jie buvo nepriimami ir persekiojami valdžios atstovų, visuomenė priėmė jų veiklą, kuri skatino tyram gyvenimui. Tokiais pranašais buvo Mozė, Samuelis, Dovydas, Elijas, Eliziejus, Izaijas, Jeremijas, Danila ir kiti.
Visai kitaip veikia ir kitus tikslus turi apsišaukėliai pranašai. Nesmerkdami nuodėmių, jie gudriai pataikauja žmonėms, todėl turi pasisekimą žmonių ir pasaulio galingųjų tarpe. Gerovės pažadais jie užmigdo žmonių sąžinę, o tai veda visuomenę prie dorinio ir moralinio nuosmukio. Netikrieji pranašai ieško ir rūpinasi tiktai asmenine šlove ir nauda. Jie šmeižia tikruosius pranašus ir juos persekioja. Tokia jų veikla veda visuomenę į prapultį. Tačiau jų pelnyta šlovė išnyksta greičiau nei jie patys ir kitų kartų žydai su apgailestavimu prisimena, kaip jų protėviai pasiduodavo tų pranašų apgaulei.
Dvasinio nuosmukio periodais, kai Dievas siųsdavo tikruosius pranašus, kad pakreiptų žydus į tikrąjį kelią, tarp jų pasirodydavo daug netikrų pranašų. Taip, pavyzdžiui, daug jų buvo nuo aštuntojo iki šeštojo dešimtmečio prieš Kristų, kai žlugo Izraelio ir Judėjos karalystės, paskui – prieš Jeruzalės sugriovimą, septyniasdešimtaisiais mūsų eros metais. Pagal Viešpaties ir apaštalų įspėjimą daug netikrų pranašų pasirodys prieš pasaulio pabaigą. Kai kurie iš jų darys stulbinančius stebuklus ir ženklus gamtoje. Naujieji pranašai daro daug žalos šiandienos Bažnyčiai. Atitraukdami žmones nuo tiesos savo ereziniu mokslu, jie atplėšia šakas nuo Dievo karalystės medžio. Daugybė įvairiausių sektų – tai šiandienos pranašų veiklos vaisius. Tos sektos po kiek laiko išnyksta, bet jų vietoje atsiranda naujos. Tik pastoviai egzistuoja Kristaus įsteigta Bažnyčia ir ji gyvuos iki pasaulio pabaigos. 
Viešpats Savo sekėjus įspėja apie netikrus pranašus ir moko netikėti jų patrauklumu ir gražbylystėmis, bet atkreipti dėmesį į jų veiklos vaisius. Blogais jų vaisiais yra nebūtinai jų nuodėmės ir negeras elgesys, kuriuos jie išradingai slepia. Žalingais jų vaisiais, kurie būdingi visiems netikriems pranašams, yra jų išdidumas ir žmonių atitraukimas nuo Dievo ir Jo karalystės.
Netikras pranašas negali paslėpti savo išdidumo nuo jautrios tikinčio žmogaus širdies. Yra sakoma, kad velnias gali demonstruoti net padorumą, išskyrus nuolankumą. Jų išdidumas pastebimas kalbose, gestuose ir žvilgsnyje. Netikri pranašai, ieškodami populiarumo, mėgsta didelei auditorijai demonstruoti išgydymo arba velnio išvarymo seansus, patraukti žmones drąsiomis mintimis, sukelti publikos nusistebėjimą. Jų pasirodymai, kaip taisyklė, baigiami didelėmis pinigų rinkliavomis. Kaip toli tas jų pigus ir savimi pasitikintis patosas nuo nuolankaus Išganytojo ir Jo apaštalų nuolankumo.
Nors netikri pranašai silpnina Bažnyčią, atitraukdami nuo Jos neatsargias avis, ištikimieji Bažnyčios sūnūs ir dukros neturi sutrikti dėl negausaus Bažnyčios lankomumo ir, atrodytų, Jos silpnumo, nes Viešpats pirmenybę teikia mažam žmonių skaičiui, kurie saugo tiesą ir tikėjimą. Tokiems tikintiesiems Jėzus žada Savo apsaugą nuo dvasinių vilkų.
Kalno pamokslą Viešpats baigia palyginimu apie neišvengiamus gyvenimo išbandymus, kurie laukia žmogaus ir parodo, kad doras gyvenimas daro žmogų atsparų tokiems išbandymams. Nerūpestingas gyvenimas silpnina žmogaus dvasines jėgas ir padaro žmogų lengvai pasiduodantį pagundoms.
Žmogaus gyvenimo būdo palyginimas su namu buvo labai akivaizdus Šventosios Žemės žmonėms. Ta šalis yra kalnuota. Staigios liūtys kaip mat pripildo kalnų upelius ir jų srautai pakeliui neša visa, kas papuola. Jokie statiniai neatsilaiko prieš juos, ypač tie, kurių pamatai ant smėlio. Todėl išmintingi žmonės visada namus statė ant uolėto pagrindo ir pakankamai aukštai, kad nepasiektų vandens srautai.
Žmogaus gyvenime įvairios audros irgi galimos. Staiga galima prarasti sveikatą, šeimą, turtą, dvasinę pusiausvyrą ir t.t. Siaučiant tokioms audroms žmogus nupuola, jei pameta tikėjimą, pasiduoda nevilčiai, pradeda murmėti prieš Dievą.
Neišvengiamos žmogaus gyvenime yra ir vidinės audros, kurios gali būti pavojingesnės už fizines audras: pavyzdžiui, aistrų šėlsmas, sunkūs gundymai, skausmingos abejonės tikėjimo klausimais, pykčio priepuoliai, pavydas, baimė ir t.t. Žmogus nupuls, jei pasiduos pagundai, nusigręš nuo Dievo, nuo savo tikėjimo. Tie vidiniai sukrėtimai yra ne tiktai nepalankių gyvenimo aplinkybių pasekmė, bet dažniausiai blogų žmonių ir velnio veiksmų rezultatas.
Kas gali būti ramus, kai nepastovūs tokie žemiški žmogaus gyvenimo reikalai? Tiktai tas, kas yra su Kristumi. Gyvenantys pagal Dievo įsakymus, jie įsitvirtinę ant tvirtos uolos ir apsaugoti nuo audrų. Turint tikėjimą ir mylint Dievą, nebaisios gyvenimo audros, nes Dievas neleis gundymų, kurių žmogus nesugebės pakelti. Kas nesilaiko įsakymų, tas negali atsilaikyti, kada jį ištinka sunkūs išbandymai. Dažnai toks žmogus puola į neviltį ir tas nuopuolis būna pražūtingas.
Bažnyčios tėvai liūdesį prilygina ugniai. Ta pati ugnis šiaudus paverčia pelenais, o auksą išvalo nuo priemaišų. Tuos, kurie gyvena dorai, Viešpats padrąsina tokiais žodžiais: „Juk jis palieps savo angelams, kad saugotų tave visur, kur tik eitumei.  Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.  Sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“(Ps.91.11).
Taigi Savo Kalno pamoksle Išganytojas duoda mums aiškų ir visa apimantį nurodymą, kaip tapti doru, kaip statyti grakštų ir puikų dvasinės tobulybės namą, kuriame gyvens Šventoji Dvasia.
Apibendrinant nurodymus Dievo atžvilgiu, Išganytojas moko mus Jo valią laikyti pirmoje vietoje, savo reikalus skirti Dievo garbei, stengtis tapti panašiu į Dievą pagal Jo tobulybes, tvirtai tikėti, kad Jis mus myli ir pastoviai mumis rūpinasi.
Artimųjų atžvilgiu Išganytojas mus moko ne keršyti, bet atleisti skriaudikams, būti gailestingais ir taikingais, nieko nesmerkti, elgtis su žmonėmis taip, kaip norime, kad jie su mumis elgtųsi, visus mylėti, dargi savo priešus, bet tuo pat metu saugotis „šunų“ ir ypatingai apsišaukėlių pranašų ir mokytojų.
Savo vidinių ketinimų atžvilgiu Išganytojas mus moko būti nuolankiais, vengti dviveidiškumo, tobulinti savo teigiamas savybes, siekti teisumo, būti pastoviais geruose darbuose, darbščiais, kantriais, drąsiais, saugoti savo širdį tyrą, su džiaugsmu pergyventi kančias dėl Jėzaus Kristaus ir Jo tiesos. Visi žmogaus dvasiniai darbai ne veltui: jie daro žmogų stipriu ir nepalaužiamu gyvenimo audrų metu, o danguje tokiam žmogui yra paruoštas amžinasis atlygis.
Konspektyviai susipažinome su Kristaus Kalno pamokslo mintimis. Visa, kas pateikta, sąlyginai galima pavadinti krikščioniškojo gyvenimo moralinių vertybių deklaracija, nes čia yra paminėta viskas, kas būtina, kad žmogus gyventų visavertį, tikrą gyvenimą. Pagal tai, kaip žmogus priima šias Kalno pamokslo mintis, o ypač Kristaus išsakytus palaiminimus, galima neklystamai spręsti apie jo vidinę dvasinę būseną. Jei tai žmogui sukelia priešiškumą, jis nori visa atmesti ir neapkenčia, jeigu tarp žmogaus vidinio pasaulio ir Jėzaus pasakytų palaiminimų nėra nieko bendro, suderinamo, tai yra ženklas, kad toks žmogus turi sunkią dvasinę negalią. Jeigu žmogui kyla interesas Kristaus pasakytiems žodžiams, jei atsiranda noras gilintis į jų esmę ir prasmę, tai liudija, kad jis savo vidumi yra pasiruošęs klausytis ir suprasti Dievo žodį. Tad dabar detaliau bandykime susipažinti su Kristaus palaiminimų turiniu.
 
 
 
3. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė
 
Šie Kristaus ištarti žodžiai turi didžiulę reikšmę mums kiekvienam ir visai pasaulio žmonių giminei. Ką reiškia turėti „vargdienio dvasią“? Tai nuolankūs ir sugrudusios bei atgailaujančios širdies žmonės. Kaip dvasią, čia reikia suprasti žmogaus sielą. Kadangi gali būti daug nuolankių ne pagal savo vidinį nusiteikimą, bet priversti susiklosčiusių aplinkybių, tai Jėzus ne apie juos kalba, bet pirmiausia palaimintais vadina tuos, kurie savo valia darosi nuolankiais ir menkina save. Tačiau Jėzus nepasakė, kad palaiminti nuolankūs, bet vargdieniai. Šis išsireiškimas yra žymiai vaizdingesnis ir įtikinamesnis nei pirmasis. Vargdieniais Kristus vadina tuos, kurie šventai bijo ir dreba prieš Dievo įsakymus. Dievas tokius žmones vadina patinkančiais Jam.
Daug gali būti nuolankumo laipsnių: vienas nuosaikiai nuolankus, o kitas – su pertekliumi. Pastarojo laipsnio nuolankumą giria ir aukština pranašas, kai jis kalba ne apie paprastą nuolankumą, bet apie pakankamai sugrudusią širdį: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“(Ps.51.19). Ir trys karaliai vietoje didingos aukos gimusiam Dievo Sūnui atnešė savo nuolankumą, sakydami: „O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių!(Dan.3.39)“ Tokį nuolankumą laimina ir Kristus.
Visos didžiausios pasaulio nelaimės įvyko dėl žmogaus puikybės ir išdidumo. Taip ir velnias, anksčiau nebuvęs juo, tapo velniu per išdidumą ir puikybę, apie ką ir kalba Paulius: „…kad nepradėtų didžiuotis ir nepakliūtų į velnio teismą (1.Tim.3.6) “. Taip pat ir pirmasis žmogus, velnio sugundytas pražūtinga viltimi, nupuolė ir tapo mirtingas. Jis tikėjo pasidaryti dievu, bet prarado ir tą, ką turėjo. Už tai Dievas, pasmerkdamas jį ir lyg pasijuokdamas iš jo neprotingumo, pasakė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta(Pr.3.22)“. Taip ir kiekvienas po Adomo, svajodamas apie lygybę su Dievu, puola į negarbę, kadangi puikybė ir išdidumas yra blogio viršūnė, visokios negarbės šaknis ir šaltinis. Todėl Viešpats paruošia gydymą, kuris atitinka ligą, manydamas, kad pirmasis palaiminimas yra stiprus ir nepavojingas pamatas. Ant tokio pamato galima kurti ir visa kita. Priešingai, jei tokio pamato nebūtų, ir kas nors bandytų gyvenime pakilti iki dangaus, tai nupultų ir jo lauktų liūdna pabaiga. Nors toks žmogus ir būtų pasižymėjęs pasninku, malda, išmalda, skaistumu arba kokiu nors kitu geru darbu, visa tai be nuolankumo sugrius ir pražus.
Taip atsitiko ir su fariziejais. Įkopę į pačią doros viršūnę, jie nupuolė ir neteko visko dėl to, kad neturėjo nusižeminimo, kuris vadinamas doros motina. Kaip puikybė ir išdidumas yra visokios negarbės šaltinis, taip nuolankumas yra dievobaimingumo pradžia. Todėl Kristus ir pradeda kalbėti nuo nuolankumo, norėdamas su šaknimis iš klausytojų sielų išrauti puikybę ir išdidumą.
Kiek tai aktualu buvo Jo mokiniams, kurie visada buvo Jam nuolankūs? Jie iš tikrųjų net preteksto išdidumui bei puikybei neturėjo, kadangi buvo paprasti žvejai, neturtingi ir nemokyti. Nors jų tai ir nelietė, tai buvo aktualu tiems, kurie ten buvo ir, kurie vėliau priiminėjo mokinius, kad pastarieji jų neniekintų, būdami neturtingi.
Kristaus žodžiai buvo skirti ir mokiniams. Jei tuo metu mokiniams ir nereikėjo panašių nurodymų, tai jie galėjo būti naudingi vėliau, kai bus pasibaigusi Kristaus žemiškoji veikla, jo stebuklai ir nuostabūs ženklai, po tokios šlovės būnant Dievo artumoje. Iš tikrųjų nei turtai, nei valdžia, nei karališkas kilnumas negalėjo įteigti puikybės ir išdidumo, kiek visa turėjo apaštalai. Tarp kitko dar iki Kristaus padarytų nuostabių stebuklų jie jau galėjo pradėti puikuotis, galėjo pasiduoti žmogiškai silpnybei, kai matė didžiules žmonių minias, kurios supo jų Mokytoją. Todėl Kristus šiuo palaiminimu iš anksto ir nuramina tokias jų mintis. Tuos Savo pamokymus Jėzus pateikia ne kaip nurodymus ir įsakymus, bet kaip palaiminimus. Tokiu būdu pamokslas tampa įspūdingesnis ir visiems atidaromos Jo mokslo platybės. Kristus neištarė, kad toksai ir toksai yra palaimintas, bet visi, kurie taip elgsis: tai gali būti ir vergas, elgeta, skurdžius, benamis, nemokytas, niekam nėra kliūčių, kad taptų palaimintu, jeigu tik turės jau paminėtą dorybę – nuolankumą.
Vargdieniai arba vargšai žmonės – tai tokie, kurie nieko savo neturi. Paprastai jie nesigėdija prašyti kitų pagalbos ir prisipažįsta, kad sau maistą, drabužius gauna, kaip dovanas. Vargdieniai dvasia, skirtingai nuo pirmųjų, supranta, kad nieko savo dvasinio (sieloje) jie neturi, nes visus savo dvasinius turtus (įskaitant talentus ir gabumus) jie gauna iš Viešpaties Dievo. Tokie žmonės niekuo nesigiria ir nesididžiuoja prieš Dievą nei prieš žmones, bet būna nuolankūs ir romūs, geraširdžiai, myli Dievą ir žmones. Jie visuomet prašo Dievo dvasinio maisto ir Visagalis juos maitina Šventosios Dvasios vaisiais. Tokiems vaisiams priklauso:„ … meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė,  romumas, susivaldymas(Gal.5.22)“. Vargšai dvasia – tai tokie žmonės, kurie supranta savo nuodėmingumą ir trūkumus, atsisako egoistinių aistrų bei puikybės. Jie supranta, kad be Dievo yra niekas ir nieko negali pasiekti. Toks Dievo palaimintas vargingumas vadinamas dvasiniu. Jis atspindi žmogaus proto ir širdies būseną bei charakterizuojamas tuo, kad žmogus laisvas nuo tuščiagarbių minčių ir blogų darbų. Tiktai žmogus, kuris sugeba sugyventi savo širdimi su Dievu, gali priimti Dievo malonę ir tapti palaimintu. Pats Jėzus Kristus buvo dvasinio vargdienio pavyzdys. Jis ne tiktai buvo vargšas tiesiogine žodžio prasme, nes neturėjo jokios nuosavybės, apart drabužių, ir neturėjo vietos, kur galvą priglausti, bet nieko nedarė iš Savęs, o vykdė Savo dangiškojo Tėvo valią: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą(Jn.5.19)“.
Kristaus laikais religiniai Izraelio tautos vadovai laikė save žmonėmis, kurie buvo apdovanoti gausiomis dvasinėmis dovanomis. Jie savo religinę tarnystę apribodavo tiktai formaliu apeigų vykdymu, kas buvo vadinama jų teisumu, o patys troško žemiškosios valdžios, malonumų, turtų ir garbės, elgėsi arogantiškai bei išdidžiai. Fariziejaus malda:„ Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės(Lk.18.11)“ akivaizdžiai atspindi jų klasės nuotaikas ir mintis bei parodo nacionalinę judėjų aroganciją.
Jų tarpe buvo ir tokių judėjų, kurie save laikė nelaimingais, aklais, vargšais ir dvasiškai nuogais. Jie troško, kad išsipildytų žodžiai:„ Jei ištversime, su juo ir karaliausime“(2Tim.2.12). Šie žmonės, suprasdami savo trūkumus ir nuodėmingumą, maldavo Dievą, kaip muitininkas, :„ Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!(Lk.18.13)“. Būtent tokiems žmonėms, kurie nuoširdžiai atgailauja už savo nuodėmes, supranta ir vertina Kristaus pagalbą, nori eiti gyvenimo keliu, darydami gera, Jėzus siūlo pakeisti jų nuodėmių naštą Jo teisumo turtais, sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“(Mt.11.28). Tokiems žmonėms Kristus žada laimingą gyvenimą. Laimė pagal Kristaus mokslą – tai Dangaus karalystė. Kad būtum laimingas, reikia būti Dievo karalystės nariu, tai yra gyventi sieloje su Dievu, tarnauti Dievui, laikytis Jo įsakymų, daryti gerus darbus. Dievo karalystė prasideda žemėje, žmogaus žemiškajame gyvenime ir tęsiasi danguje, amžinybėje. Pagal Kristų Dangaus karalystė yra Palaima, Tobulas Gėris, Grožis ir Meilė. Ta karalystė amžina. Ji nepriklauso nuo jokių atsitiktinumų. Jos niekas negali atimti iš žmogaus. Būtent ši Dangaus karalystė yra paveldima dvasiškai vargstančių, kurių vardu apaštalas Paulius sako: „… liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime“(2.Kor.6.10). Taip yra todėl, kad jų dvasinis turtas atidaro jiems, o jų pavyzdys ir kitiems žmonėms, kelią į Dangaus karalystę.
Tokiu būdu pirmame palaiminime kalbama apie žmones, kurie supranta savo trūkumus ir savo nuodėmingumą, ir atgailauja, žinodami, kad be Dievo pagalbos nieko negalima pasiekti. Tokie žmonės nėra išdidūs, neegoistiški, ne pagyrūnai, o yra nuolankūs ir romūs, tai yra dvasiniai vargdieniai. Už tai jie gaus atpildą iš Dievo, kuris vadinamas „palaimintas“, tai yra laimingas, džiaugsmingas. Todėl pirmasis palaiminimas yra pagrindinė žmogaus gyvenimo sąlyga ir mums kalba apie tai, kad krikščionys privalo nusigręžti nuo pagundų ir žemiškų turtų, kaip dvasios vargdieniai, sekti Kristumi visą gyvenimą, darydami gera, rodydami romumą ir nuolankumą, atsikratydami nuodėmių ir nuodėmingo pasaulio geidulių, nes: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.  Praeina pasaulis ir jojo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“(1Jn.2.15-17).
 
4. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti
 
Kaip aiškina mokslininkai, žmogus yra emocionalus sutvėrimas. Tuomet kyla natūralus klausimas : „Kas vyrauja žmoguje, ar jausmai, ar proto argumentai?“ Gyvenimo patirtis rodo, kad pagrindinis vaidmuo priklauso jausmams. Įvairiausių emocijų stichija pastoviai verčia žmogaus sielą nerimauti. Meilė, žavėjimasis, džiaugsmas ir jiems panašūs jausmai yra vadinami teigiamomis emocijomis. Pyktis, susierzinimas, murmėjimas, liūdesys ir depresija priskiriami neigiamoms emocijoms. „Palaiminti liūdintys“ – pasakė Jėzus Kristus, nes: „… tai dabar džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos.  Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“(2Kor.7.9-10).
Tiktai pagal galutinius rezultatus galima spręsti, dėl ko verkiama ir apie konkretaus verksmo pobūdį. Žmonės verkia iš pavydo kitam žmogui, kad pastarajam sekasi ir jis laimingai gyvena, arba liūdi dėl to, kad nori turėti daug turto, kurio šiuo metu neturi. Ar gali tokios ašaros ir liūdesys žmogų motyvuoti dievobaimingumui? Ar gali apvalyti jo sielą? Aišku, kad ne. Priešingai, jos žmogų stumtelės į dar didesnį sudirginimą ir nusivylimą. Toks žmogus atsidurs prie mirtino pavojaus ribos. O kaip paveikia žmogų liūdesys dėl Dievo? Ką jis žmoguje pagimdo? Dievobaimingas žmogus verkia ir kremtasi dėl nuodėmių, kuriomis jis yra nusidėjęs savo Viešpačiui. Jam skauda širdį, nes jis supranta savo netobulumą, liūdi dėl nepakeliamos nuodėmių naštos. Tas, kas žvelgia į save Evangelijos šviesoje, vargu ar bus abejingas, matydamas verkiantį ir liūdintį panašų nelaimėlį. Atgailaujančios širdies verksmą girdi Dievas ir siunčia jam išsigelbėjimo džiaugsmą. Ar gali tas, kuris niekuomet nėra liūdėjęs, nuoširdžiai džiaugtis? Išmintis sako, kad kuo daugiau liūdesio, tuo arčiau Dievas. O, kur Dievas, ten ir nusiraminimas, ten liūdesys yra šviesus ir ne be išeities.
Krikščioniškas liūdesys nėra egoistinis abejingumas aplinkiniams, nėra užsidarymas savyje, tai nėra pasinėrimas į visišką savi izoliaciją nuo mus supančios aplinkos. Krikščionis pašauktas kovoti pats su savimi, kontroliuoti savo jausmus, bet ne naikinti juos. Verksmas dėl savęs – tai atgailos ženklas, todėl toks liūdesys yra išganingas. Žmoguje, kuris gyvena su Kristumi savo širdyje, be atgailos ašarų prabunda ir užuojautos ašaros kitiems.
Kodėl Kristus verkė Jeruzalės? Arba Jis stovi viduryje artimųjų, liūdinčių mirusiojo. Kristaus buvimas tuose namuose nuramina verkiančius, be to daro ir stebuklus, truputį praveria dangiškosios ramybės paslaptį, kada atpirktieji bus išvaduoti iš liūdesio, kentėjimų ir mirties. Apaštalas Paulius pataria: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais ir verkite su verkiančiais“.
 Žmonija nuo senų senovės ieško išeities nuo kentėjimų. Tam tikslui receptų buvo pasiūlyta begalė. Filosofai, mokslininkai, psichologai, dvasininkai sunerimę ieško gydomųjų priemonių prieš visa, kas žmogui kliudo gyvenimo kelyje.
Getsemanės sodo oras buvo prisotintas skausmingo Žmogaus Sūnaus liūdesio. Žengimas į Golgotą neapsėjo be liūdesio valandų, praleistų gilioje maldos agonijoje. Labai liūdėjo ir kentėjo pasaulio Išganytojas, pergyvendamas prisilietimo prie blogio, nuodėmės ir neteisingumo neišvengiamumą, kad atpirktų žmonių giminę.
Žmogus, susitapatindamas su Kristumi, tampa Dievo malonės indu, gaivinančiu šaltiniu šiame pasaulyje. Kas visų daugiausia kenčia pasaulyje? Tai patys geriausi žmonių giminės atstovai. Kas nugali didžiausius sunkumus ir gyvenimo iššūkius? Tie, kurie sugeba nusileisti į pačią didžiausią kentėjimų gelmę. Kas būtų su žmonija, jei ji netektų palaimingos skausmo ir liūdesio mokyklos? Viskas žemėje nublanktų ir aptemtų, įsiviešpatautų nuobodus abejingumas. Žmonija nusiristų prie išsigimimo bedugnės, nes žmogus pamestų tuo atveju patį pagrindinį dalyką – dvasinį jautrumą ir Dievo paiešką. Kentėjimai – labai galingas gyvenimo auklėjimo elementas. Dievas juos siunčia žmogaus labui.
 Pasižiūrėkite ir įsidėmėkite, kokia gelmė atsispindi kenčiančiojo akyse. Atrodo, kad jame nugriuvo visos sienos, kurios buvo uždarę jo sielą, išsisklaidė migla, dengianti jo paslėptą asmenybę… Kaip reikšmingai, ryškiai ir kilniai išryškėja ilgai kenčiančio žmogaus veido bruožai! Kokia auklėjamoji ir apvalomoji jėga egzistuoja dvasiškai sąmoningame kentėjime! Kančia pažadina žmogaus sielą, ištiria jį, formuoja, apvalo ir sukilnina… Be kančios nėra nei tikros meilės, nei tikros laimės.
„Palaiminti liūdintys“,- skamba per amžių amžius mums šie išganingi Kristaus žodžiai. Visa didinga gimsta kančiose. Sielos išgelbėjimas negalimas be atgailos ašarų. Liūdintys yra Kristaus bendradarbiai, jie pripildo pasaulį Dievo buvimu, skatina visus juos supančius tobulybei ir meilei. Jie neieško kančios ir liūdesio, netrokšta parodinių kančių, bet priima tai klusniai iš Dangaus Tėvo rankų. Dievas jiems žada naują dangų ir naują žemę: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko.  Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui.  Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.  Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“(Apr.21.1-4).
Liūdintys, apie kuriuos čia kalbama – tai nuoširdžiai ir tyra širdimi besigailintys dėl savo nuodėmių. Jėzus sako: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“(Jn.12.32). Tiktai žvelgiantis į pakeltą ant kryžiaus Išganytoją sugeba pažinti žmonijos nuodėmingumą. Jis supranta, kad žmonių nuodėmės yra Viešpačio kentėjimų šlovės ir kryžiaus mirties priežastis. Jis supranta, kad jo gyvenimas, nežiūrint Kristaus jam rodomos švelnios meilės – tai pastovi dėkingumo išraiška. Jis supranta, kad yra atstūmęs savo geriausiąjį draugą, paniekino brangiausią dangaus dovaną, kad savo elgesiu jis vėl iš naujo nukryžiavo Dievo Sūnų, vėl pradūrė sužeistą Išganytojo širdį. Dabar jis verkia su giliu ilgesiu ir širdies liūdesiu, nes jį nuo Dievo skiria labai plati ir gili, tamsi bedugnė.
Tokie liūdintys bus nuraminti. Viešpats parodo mums mūsų kaltes, kad mes ateitume pas Jį ir rastume Jame išgelbėjimą nuo nuodėmių naštos ir atgimtume kaip tikri Dievo vaikai. Tiktai nuoširdžiai atgailaujant širdyje, mes galime prisiartinti prie kryžiaus ir čia visam laikui sudėti visas savo kančias ir kentėjimus.
Kristaus ištarti žodžiai yra tarytum nuraminimo žinia visiems kenčiantiems ir liūdintiems. Mes žinome, kad joks liūdesys nebūna atsitiktinis. Jei Dievas duoda mums nelaimę: „…šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais“(Žyd.12.10). Bet kokia nelaimė ar vargas, kokie jie bebūtų sunkūs, visada tarnauja mums kaip palaiminimas, jei mes juos išgyvename su tikėjimu. Sunkus ir skausmingas smūgis per vieną minutę, paverčiantis į nieką visas žemiškas linksmybes, gali pakreipti mūsų žvilgsnį į dangų. Daugelis žmonių taip ir nepažintų Dievą, jeigu ne liūdesys pažadintų juos ieškoti pas Jį nusiraminimą.
Sunkūs pergyvenimai yra Dievo pabūklai, kurių pagalba Jis apvalo mūsų charakterį nuo trūkumų ir nušlifuoja jį, kaip akmenį. Mūsų apdailinimas, kūrimas, šlifavimas ir poliravimas yra skausmingas. Bet taip apdoroti gyvieji akmenys pasidaro tinkami, kad užimtų numatytą vietą dangaus šventykloje. Nenaudingai medžiagai Viešpats neskirtų tiek darbo ir rūpesčio. Tiktai Jo brangakmenys apdorojami atitinkamai pagal jiems skirtą ir numatytą vietą. Viešpats noriai padeda kiekvienam, kas Juo pasitiki, ir tam, kuris Jam ištikimas. Tas laimės didžiules pergales, pažins brangiausias tiesas.
Dangaus Tėvas niekuomet nepalieka be dėmesio liūdinčių ir pažemintų. Kai Dovydas, verkdamas kilo į kalną, ir jo veidas buvo apimtas liūdesio, Viešpats žiūrėjo į jį su užuojauta. Dovydas vilkėjo gedulo rūbais, sąžinė jam nedavė ramybės. Jo išorė liudijo apie jo prislėgtą būseną. Sužeista širdimi ir ašarodamas jis papasakojo Dievui apie savo padėtį ir Viešpats nepaliko Savo tarno. Niekuomet Dovydas nebuvo toks brangus mylinčiam Tėvui, kaip tomis valandomis, kai jis bėgo, gelbėdamas savo sielą nuo priešų, jo sūnaus sukurstytų sukilti. Viešpats sako: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!(Apr.3.19)“ Kristus giria atgailaujančią širdį ir apvalo liūdinčią sielą tol, kol ji netaps Jo buveine.
Dažnai mes galvojame, kad daugumos mūsų nelaimių priežastis yra priešai, blogą mums linkintys žmonės ir panašiai. Bandome su jais kovoti, kol mūsų jėgos išsenka, ir liekame be paguodos, širdyje mums nepalengvėja. Mes turime suprasti, kad kentėjimai gali būti mums kaip geradarystė, kurios mūsų siela labai troško ir neturime nepaisyti Dievo bausmių, nenusiminti, kai Dievas mus baudžia: „Tikėk manimi: laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso! Neniekink tad pamokos Visagalio!  Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto; jis nuplaka, bet jo rankos vėl pagydo. Šešis kartus iš bėdos jis tave išgelbės, o septintąjį kartą nelaimė tavęs nebepalies“(Job.5.17-19). Jėzus visada yra arti pažeminto ir sergančio žmogaus, pasiruošęs padėti kiekvienam ir jį išgydyti. Supratimas, kad Jis visada šalia, palengvina mūsų skausmą, mūsų liūdesį ir mūsų kentėjimus.
Viešpats nenori, kad mes tylėdami ir suspausta širdimi kentėtume, bet priešingai. Jis nori, kad mes visuomet kreiptume savo žvilgsnį į Jį ir matytume Jo veidą, spindintį meile. Laimindamas mus, Viešpats stovi greta daugelio žmonių, kurių akys patvinusios ašaromis ir nemato bei nepažįsta Jo. Jis nori mus paimti už rankos ir vesti, jeigu mes, kaip vaikai, pasitikėsime Juo ir su tikėjimu žvelgsime į Jį. Jo širdis visada yra atvira mūsų skausmui, sielvartui ir rūpesčiams. Jis visada mus apglėbia Savo amžintąja meile ir malone. Mūsų širdis tegali nusiraminti tiktai su Juo, mes dieną ir naktį galime mąstyti apie Jo meilę. Jis pakelia mūsų sielą virš kasdieninio sielvarto ir per kančią veda ją į Savo karalystę. 
Pagalvokime apie tai, mielieji ašarų ir kančių vaikai, ir džiaukimės bei gyvenkime viltimi: „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“(1Jn.5.4)
Palaiminti taip pat liūdintys kartu su Kristumi, pergyvendami dėl nuodėmingo pasaulio. Toks liūdesys niekuomet nesusietas nei su menkiausia mintimi apie savąjį „aš“. Jėzus buvo ir lieka „Skausmų vyru“. Jis išgyveno neaprašomas ir neapsakomas širdies kančias. Jo siela buvo sužeista visos žmonijos nusikaltimais. Kad palengvintų žmonių kančias, kad patenkintų mūsų lūkesčius, Jis veikė pasiaukojančiai. Jis labai gailėjosi žmonių, kurie nenorėdavo ateiti pas Jį, kad gautų amžinąjį gyvenimą. Visi tikrieji Jo pasekėjai taip pat turėjo tokį pat jausmą. Kai jie pajusdavo Jėzaus meilę, jie kartu su Juo pradėdavo gelbėti žūstančius. Jie buvo Kristaus kentėjimų ir Jo būsimos šlovės bendražygiai. Būdami viena su Juo darbe, jie buvo viena liūdesyje ir kančioje, jie tapo Jo džiaugsmo dalyviais.
Jėzus praėjo per visas kančias ir dėka to gali nuraminti kitus. Jis iškentėjo visus žmogiškus sielvartus, baimę ir skausmą: „…visose jųjų nelaimėse jis buvo nelaimingas. Ne koks pasiuntinys ar koks angelas, bet jo Artumas išgelbėjo juos, iš meilės ir iš pagailos juos atpirko. Jisai globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas“(Iz.63.9) ir „ Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi“(Žyd.2.18). Ta Jo pagalba gali pasinaudoti kiekvienas, kuris  pasidalina su Juo tas kančias:„ Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos“(2Kor.1.5). Liūdintiems ir verkiantiems Viešpats suteikia ypatingą malonę, kuri suminkština širdį ir išgelbėja sielą. Jo meilė nutiesia kelią į sužeistas ir iškankintas širdis bei tampa liūdinčiųjų šventuoju balzamu:„ Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas,  kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“(2Kor.1.3-4).
Liūdintys, apie kuriuos kalbama šitame palaiminime, tai paprasti žmonės, kurie nuoširdžiai atgailauja ir iš visos širdies liūdi bei pergyvena dėl savo nuodėmių. Žinoma, kas jeigu žmogus kankinasi ir verkia dėl išdidumo, aistrų arba savimeilės, tai tokios jo kančios atneša jo sielai tiktai skausmą ir neduoda jokios naudos. Tiktai, kai žmogaus kančia yra jo išbandymas, duotas Dievo, tai ašaros apvalo sielą ir po visų skausmų Viešpats būtinai atsiunčia jam džiaugsmą ir nusiraminimą. Tačiau, jei žmogus nenori ir atsisako atgailauti ir kentėti dėl Kristaus ir neapverkia savo nuodėmių, o gyvena tik linksmindamasis, tai toks žmogus nesulauks iš Dievo jokios pagalbos bei palaikymo gyvenime ir neįeis į Dievo karalystę. Apie tokius žmones Viešpats yra pasakęs: „Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite“(Lk. 6.25).
Tokiu būdu liūdinčiais Kristus laikė tuos žmones, kurie iš tikrųjų gailisi ir pergyvena dėl savo nuodėmių ir su ašaromis prašo Dievo atleidimo. Tokiems žmonėms Viešpats sako: „… jų gedulą pakeisiu džiaugsmu, guosiu juos ir džiuginsiu kenčiančius“(Jer.31.13).
Žmogus jau tapęs „dvasiniu vargšu“, tai yra toks, kuris jau yra išsilaisvinęs iš dvasinių ir fizinių pagundų, negali neapverkti puolusios nuodėmingos žmonijos. Tokį žmogų šiurpina ir verčia skausmingai gedėti nuodėmingo pasaulio bedieviškumas, kuris save įkalino nuosavame išdidume ir tuštybėje. Toks žmogus verkia iš užuojautos nuodėmingo pasaulio paklydusiems žmonėms, kaip verkė Viešpats Jeruzalės. Tokie žmonės palaiminti, tai yra laimingi, nes jie verkia ir liūdi kartu su Kristumi iš užuojautos nuodėmingam pasauliui. Palaimintas liūdesys dėl nusidėjėlių ir ašaros, praliejamos už juos, yra neatskiriama žmogaus dvasinio tobulėjimo ir jo moralinio gyvenimo dalis. Tačiau toks liūdesys nėra paskendęs beviltiškoje tamsoje ir neturintis išeities, bet persmelktas vilties šviesos ir tikėjimo, kad Kristus pagelbės žmonėms nusikratyti jų nuodėmių ir dovanos jiems nusiraminimą: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas,  kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“(2Kor.1.3-4). 
Pagal Kristaus mokslą, kai žmogus nuoširdžiai apverkia savo nuodėmes, tai reiškia, kad jis nuoširdžiai gailisi ir rodo, kad žmogus stengiasi išgelbėti savo sielą. Apaštalas Paulius sako: „…tai dabar džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos.  Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“(2Kor.7.9-10).
Jėzus Kristus yra pasiruošęs padėti kiekvienam liūdinčiam ir kenčiančiam. O Jo širdis visada atvira mūsų kančioms, liūdesiui ir rūpesčiams. Viešpats visada labai rūpinasi visais liūdinčiais ir kenčiančiais, siųsdamas jiems Savo pagalbą ir nuraminimą, paguosdamas jų širdis, gelbėdamas jų sielas, nes: „Kaipmums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos“(2Kor.1.5).
 
5. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę
 
Žodžiui romieji yra keli sinonimai, kaip nuolankieji, minkštieji, kuklieji. Šiandieną, kaip ir Kristaus laikais, šie žodžiai nėra madingi. Gyvenimiška patirtis rodo, kad sėkmė lydi tuos, kurie moka gražiai save pateikti, kas savimi pasitiki ir yra, dargi, įžūlus, kas moka už save pakovoti. Todėl mus gali stebinti, kad Kristus žada leisti paveldėti žemę tiems, kurie turi romią širdį. Argi galima tvarkyti žemę be kraujo praliejimo, be apgaulės ir didelių pinigų? Į šį klausimą Kristus atsakytų, kad galima, nes, kas įgyjama kalaviju, ilgai neišlaikysi… Visuomet atsiras galingesnis, ryžtingesnis ir viską atims. O romus ir nuolankus yra didis savo vidumi, jis žino savo tikrąją vertę, savo galimybes ir savo trūkumus. Jis yra stiprios dvasios žmogus, todėl moka valdyti save, vertinti kitus žmones, iškęsti visas negandas ir pažeminimus. Visa tai jam suteikia jėgų, reikalingų tam, kad išgyventų ir liktų savimi bet kokiomis sąlygomis. Tai daro jį ir kitus, kurie yra jo aplinkoje, laimingus. Nuolankumas ir romumas, tokiu būdu, duoda stipriausią valdžią nei kalavijas ir be to jau šiame gyvenime, kuris tarnauja savotišku leidimu į amžinybę, kur bus karaliaujama su Kristumi. Jis Pats mus skatina, sakydamas: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“(Mt.11.29).
Mano manymu šis palaiminimas yra labai geras pretekstas tam, kad pasakytume keletą žodžių apie paklusnumą. Kažkada mes buvome absoliučiai paklusnūs savo tėvams, paskui mokytojams, valdžiai. Seminaristai yra paklusnūs seminarijos vyresnybei. Aišku savaime, kad mes turime būti visada paklusnūs Dievui.
Krikščioniškas paklusnumas, paklusnumo dorybė ir pareiga jos laikytis bei ją tobulinti išplaukia iš Jėzaus Kristaus paklusnumo Savo dangiškajam Tėvui. Getsemanės sode Kristus meldėsi tokiais žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!(Lk.22.42)“ Kitoje vietoje Jis sako: „… aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“(Jn.6.38). O šventojo apaštalo Pauliaus pateiktuose žodžiuose skaitome: „…jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil.2.8). Iš istorijos mes žinome, kad dėl Adomo nepaklusnumo mes visi nusidėjome, o Kristaus paklusnumu Tėvui mes esame išgelbėti: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“(1Kor.15.22).
Šis Kristaus paklusnumas Tėvui niekuomet nėra abstraktus, bet visada įgauna konkrečias formas. Taip, pavyzdžiui, Jėzus paklusnus Šventojo Rašto žodžiams. Ar prisimenate Jo gundymą dykumoje? Velnias siūlo Kristui nepaklusti Dievui, o Jis atsako „ne“, nes Raštas draudžia nepaklusnumą: „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą  keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.  Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“.  Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!
 Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes  ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju.  Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“.  O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!
 Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn,  nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar:  Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.
 Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!
 Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“(Lk.4.1-13).
Jėzus įvykdė viską, kas apie Jį buvo parašyta Raštuose. Jo suėmimo metu Getsemanės sode Jis sako Petrui: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!  Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!(Mt.26.53-54)“ Jo didžiausio paklusnumo apsireiškimas įvyko mirštant ant kryžiaus: „O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė“(Mt.23.46).
Bažnyčios šventieji tėvai skiria tris paklusnumo tipus: 1) paklusnumą iš baimės, tai yra vergo paklusnumas; 2) paklusnumą tikintis atlygio, tai yra juodadarbio paklusnumas; 3) meilės paklusnumą, tai yra sūnaus paklusnumas.
Kristaus paklusnumas, aišku savaime, priklauso trečiajai kategorijai. Jis myli Tėvą tobulu būdu taip, net pabrėždamas : „Aš ir Tėvas viena“.
Kadangi mes esame pašaukti ištikimai sekti Kristų, tai, bent jau Bažnyčioje ir savo religiniame gyvenime, mes privalome būti paklusnūs sūnaus paklusnumu Dievo meilei. Dievas mus myli begaline meile ir mes privalome Jam atsakyti tuo pačiu. Kas tai supranta, kas auga tikėjime, tas stengsis tobulėti paklusnume. Toks žmogus savo gyvenime duos daug vaisių.
Šventasis Raštas mums pateikia daug įvairių tikėjimo paklusnumo pavyzdžių: Abraomo paklusnumas, Jokūbo, Mozės, pranašo Jeremijo, Dievo Motinos. Jie rodė savo paklusnumą labai sunkiomis, dargi dramatinėmis aplinkybėmis. Jie sugebėjo tai padaryti, nes turėjo stiprų ir nepalaužiamą tikėjimą.
Kaip atlygį už paklusnumą Dievas Kristui davė valdžią visai tvarinijai, visam pasauliui. Krikšto metu kiekvienas žmogus tampa Bažnyčios nariu, kurios galva yra Kristus. Tokiu būdu žmogus prisiima įsipareigojimą paklusti Kristui. Kadangi Bažnyčia turi taip pat ir institucinį pobūdį, tai mūsų paklusnumas Bažnyčios tarnams, tampa mūsų paklusnumo Kristui kriterijumi. Šventoji Dvasia mūsų širdyse arba protuose sėja įvairias mintis ir idėjas. Mes jas priimame, išnešiojame savyje, kad būtume užtikrinti, jog tai tikrai yra Dievo įkvėpimas. Mes tarėmės su žmonėmis, kuriuos Dievas mums siunčia. Tikriname savo idėjas Dievo ir Bažnyčios įsakymų šviesoje. Pažiūrėkime, kaip Trys Karaliai iš Rytų ėjo vedami Betliejaus žvaigždės ir atrado Kristų. Neabejotinas ženklas, kad tai buvo Dievo įkvėpimas. Bet kai jie atėjo į Jeruzalę, kreipėsi pas kunigus, kurie pirmiausia patvirtino pranašystę apie Mesijo atėjimą, o po to davė jiems išsamias žinias apie Jo gimimo vietą. Tokiu būdu su Dievo ir žmonių, kurie buvo numatyti Dievo, pagalba, jie atėjo pas Jėzų.
Suprantama, kad Bažnyčios tarno ir mūsų nuomonė ne visada sutaps. Tačiau, jei Jėzus paskyrė jį Bažnyčios tarnu, tai iš dalies ir tam, kad per jį mums išreikštų Savo valią. Kartais gali tekti mums savo viduje numarinti savąjį „aš“, kad mumyse suspindėtų didesnis gėris. Jei mes klausysime Bažnyčios tarnų tik tuomet, kai jų nuomonė ir sprendimai sutaps su mūsų ir su mūsų gyvenimo filosofija, tai anksčiau ar vėliau mūsų lauks pralaimėjimas ir tragedija, kaip tikėjimo požiūriu, kuris palaipsniui deformuojasi ir atšąla, taip ir grynai bendražmogiškų pasekmių požiūriu, nes niekas negali būti geru visuose reikaluose. Jei mes reikalaujame paklusnumo iš kitų, tai mes patys pirmiau privalome jiems rodyti paklusnumo pavyzdį.
Kad geriau suprastume paklusnumo esmę, išsigelbėjimo istorija siūlo mums puikų Marijos pavyzdį, kuri atsakė Dievo angelui Gabrieliui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“(Lk.1.38). Origenas Mariją palygina su vaško lentele, ant kurios senovėje buvo rašoma geležiniu rėžtuku. Dievas daug kartų reiškė Jai Savo valią, „užrašydamas“ Jos gyvenime ir širdyje įvairiausius įvykius ir faktus – kartais ir labai dramatiškus. Ji visuomet priimdavo Dievo Žodį visiško paklusnumo ir nuolankumo dvasioje. Kiekvienas iš mūsų pašauktas taip pat elgtis, kaip giedama psalmėje: „…Štai ateinu! Raštų ritinyje man viskas nurodyta, –  mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Mokymą turiu širdyje!(Ps.39.8-9)“
Štai pavyzdys žmogaus, kuris praktiškai netikėjo Dievą. Jis turėjo vieną užsiėmimą: mėgo eiti į kalnus ir įveikti sunkias ir pavojingas kalnų viršukalnes. Vieną kartą, būdamas kalnuose, jis suklupo ir pradėjo kristi žemyn. Tą kartą laimė jo neapleido ir jis suspėjo pasigriebti krūmą, kuris augo tarp akmenų ir pakibo. Virš jo buvo kalnai, o apačioje trijų šimtų metrų bedugnė. Ten bekybodamas, jis atsiminė, kad kažkada vaikystėje per tikybos pamokas girdėjo apie Dievą. Kadangi jam dabar jau nebebuvo ką prarasti, jis sušuko: „ Dieve! Jeigu Tu esi, tai padėk man“ Bet niekas jam neatsakė. Tada jis pradėjo šaukti dar garsiau: „Dieve! Jeigu Tu esi, tai padėk man“. Ir staiga išgirdo balsą: „ Taip, Aš esu. Aš galiu tau padėti, bet tu turi paleisti šitą krūmą“. Tačiau žmogus, pažvelgęs į bedugnę po savimi, pasakė: „Ne, aš ne toks kvailas, kad paleisčiau šitą krūmą“.
Mes neprivalome elgtis visiškai priešingai, kasdieną pasitikėdami Dievo valia, palikdami Dievui visišką veiksmų laisvę. Jo valia mums gali būti parodyta įvairiai, per įvairius žmones ir pirmiausia per mūsų Bažnyčios tarnus. Mes privalome ją priimti, dažnai atsisakydami savojo „aš“, savojo išdidumo ir ambicijų, tokiu būdu tapdami romūs ir nuolankūs, kaip reikalauja trečiasis palaiminimas. Tegul Viešpaties žodžiai visada skamba mūsų ausyse: kad turėtume gyvenimą, reikia jį prarasti; tuomet gyvensime ne mes, bet Kristus mumyse.
Atidžiai pasižiūrėję, pastebėtume, kad palaiminimai, paskelbti Kristaus Kalno pamoksle, eina tam tikra tvarka, nuosekliai parodydami žmonių dvasines savybes. Pagal Jėzaus Kristaus mokymą, tas žmogus, kuris atgailauja dėl savo nuodėmių ir supranta savo trūkumus, kuris nuoširdžiai apverkia ir liūdi kartu su Kristumi savo nuodėmes ir garbingai iškentėjo kančias, toks žmogus greičiausiai išmoksta romumo iš savo dieviškojo Mokytojo. Kaip matyti, tokios žmogaus sielos savybės ( kurios pateiktos pirmuose dviejuose palaiminimuose) kaip sugebėjimas atgailauti, kaip nuoširdžios ašaros dėl nuodėmių, skatina atsirasti tokiam žmogaus charakterio bruožui, kaip romumas, apie kurį kalba trečiasis palaiminimas. Romiais vadinami tie žmonės, kurie kantriai, nuolankiai pergyvena nemalonumus, nuoskaudas ir kentėjimus, nepykdami ant savo skriaudėjų ir nemurma ant Dievo. Romūs žmonės neturi egoizmo, išdidumo, arogancijos ir pavydo, gyrimosi ir puikybės, tuštybės. Jie nesistengia gauti geresnės vietos tarnyboje, arba aukštesnės vietos visuomenėje, nesiekia valdžios, netrokšta garbės ir turtų. Jiems geriausia ir aukščiausia vieta ne žemiškas vaiduokliškas gėris ir tariami malonumai, bet buvimas su Kristumi ir Jo sekimas. Apaštalas Paulius sako: „Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“(Gal.2.19-20). Jėzus Kristus kalbėjo: „ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“(Mt.11.29). Tai įrodo ir Jėzaus Kristaus elgesys. Kai Jis susiduria su neteisingumu, tai visuomet jam atsako gerumu už blogį. Pats Kristus „.. apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“(Fil.2.7), kad tarnautų žmonėms. Jo poelgiuose nebuvo egoizmo, išdidumo ir veidmainiškumo, bet visas Jo gyvenimas buvo paaukotas Dievo Tėvo valiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“(Mt.16.24),- sako Jėzus, kviesdamas žmones atsikratyti savo išdidumo, arogancijos ir egoizmo, ir būti nuolankiais bei romiais. Pagal Kristų romumas – tai būtina asmenybės tobulėjimo savybė, nes ji suteikia laimę ir sielos ramybę. Apaštalas Jokūbas romumą vadina išmintingu: „Kas tarp jūsų išmintingas ir prityręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais… Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“(Jok.3.13,17).
Romumas yra nekintama proto sandara, kuri ir garbėje, ir negarbėje išlieka vienoda. Romumo esmė yra ta, kad patiriant artimo įžeidimus, ji be pasimetimo ir nuoširdžiai už jį meldžiasi. Romumas yra uola, iškylanti virš susierzinimų jūros, į kurią sudūžta visos besiartinančios bangos, o ji pati nesvyruoja. Romumas yra kantrybės stiprybė, durys, arba geriau sakyti, meilės motina, dvasinių samprotavimų pradžia, nes psalmėje sakoma: „Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio“(Ps.24.9). Jis yra nuodėmių atleidimo tarpininkas, pasitikėjimas maldoje, Šventosios Dvasios talpykla. Viešpats sako: „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, – tuo, kuris dreba nuo mano žodžio“(Iz.66.2). Romiose širdyse ilsisi Viešpats, o maištinga siela yra velnio sėdynė.
Šeima, kurioje viešpatauja romumas ir meilė, yra tikrai laiminga. Juk romumas nesukelia ginčų ir nesantaikos, nuramina jaudulį ir nuoskaudas, skleisdama visiems šeimos nariams pasitenkinimo, švelnumo, meilės ir nuolankumo jausmą. Tokia šeima bus Didžiosios Dangaus Šeimos dalimi. Garbingo gyvenimo tikroji paslaptis pasireiškia nuoširdžiu nuolankumu ir Kristaus romumu, „Nes VIEŠPATS džiaugiasi savo tauta, – kukliuosius papuošia pergale“(Ps.149.4). Todėl Savo trečiajame palaiminime Jėzus Kristus skelbia apie tai, kad romieji palaiminti, tai yra laimingi, nes jie paveldės žemę. Kitoje Šventojo Rašto vietoje sakoma: „Bet kuklieji paveldės žemę, gėrėsis gausia gerove“(Ps.37.11).
Tokiu būdu trečiajame palaiminime kalbama apie tai, kad romūs taps palaimintais, tai yra laimingais ir paveldės žemę. Apie kokią žemę kalbama? Teologinėje literatūroje yra keletas paaiškinimų. Nemažai teologijos autorių mano, kad trečiajame palaiminime kalbama apie dvasinę žemę. Romieji įgys teisę valdyti dangaus buveinę, tai yra naują žemę Dangaus karalystėje. Tvirtinama, kad žadama žemė nebus sudarkyta nei vargo, nei pasmerkimo, nes Šventajame Rašte yra pasakyta: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“(2Pt.3.13); „Nieko prakeiktino nebebus. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Dievo tarnai garbins jį“(Apr.22.3).
Kiti teologai su tokia interpretacija nesutinka, sakydami, kad niekur Šventajame Rašte nekalbama apie dvasinę žemę. Jie aiškina, kad tuose Kristaus žodžiuose reikia suprasti jog kalbama apie jausminį atlygį.
Kituose aiškinimuose kalbama, kad tais laikais, kada buvo sakomas Kalno pamokslas, žemę valdė pagonys ir tebuvo nedaug žmonių, kurie pritarė Kristui. Visgi, būtent Kristaus pasekėjai nugalėjo pagonis ir paveldėjo jų žemes.
Dar kiti teologai mano, kad pasakymas „paveldėti žemę“ tėra tiktai vaizdingas išsireiškimas, nes Senajame Testamente minima, kad „Bet kuklieji paveldės žemę, gėrėsis gausia gerove“(Ps.37.11). Šie žodžiai adresuoti žydams, paveldėjusiems pažadėtąją žemę. Kadangi pažadas paveldėti pažadėtąją žemę buvo Dievo valios pasireiškimas, tai ir pasakymą „paveldėti žemę“ galima suprasti kaip Dievo malonės gavimą. Visi aiškintojai sutaria, kad romūs žmonės savo nuolankumu, savęs paaukojimu taps Kristaus bendraįpėdiniais ir gaus pažadėtąją žemę, kurioje nebus nuodėmės, kančios, ydų, nes ten, kur Jėzus Kristus, bus amžina taika: „Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda“(Iz.49.10).
 
6. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti
Visi mes rūpinamės kasdienine duona, kad palaikytume savo fizines jėgas. Alkanas apie duoną galvoja pastoviai, visur jos ieško. Žmogus, pavargęs nuo troškulio, pasirengęs bet ką išmainyti į stiklinę šalto vandens, pasiruošęs sumokėti bet kokią kainą už gurkšnelį tyro vandens. Lygiai taip pat krikščionis privalo ieškoti dangiškosios duonos ir gyvojo vandens, kurie visam laikui numalšintų jo dvasinį troškulį.
Visas sąmoningas žmogaus gyvenimas turi būti ieškojimas – tiesos alkis ir troškulys ir per šį ieškojimą jis tegali tapti teisiu. Priimdamas krikštą iš Savo pirmtako Jono, Kristus tiesa pavadino Dievo Įsakymo įvykdymą, tai yra parodė, kur glūdi tiesa: „…Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“(Mt.3.15).
Čia Kristus žada palaiminimą tiems, kurie skausmingai pergyvena bet kokią neteisybę (nuodėmę) ir su nekantrumu laukia tiesos pergalės. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui“(1Pt.2.24). 
Išganytojas Savo pasekėjams liepia: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“  Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.  Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“(Mt.6.31-33). Šventieji laikėsi šio Kristaus pamokymo – jie pirmiausia ieškojo Dievo karalystės ir Jo tiesos, o ją radę prisisotindavo tikrąją laime ir Dievo pasaulio tiesos pažinimo džiaugsmu. To dėka jie patys tapdavo teisiaisiais.
Pasitenkinimas ir ramybė ateina iš Dievo, bet jie yra tokie, kad patys visada tampa naujo alkio ir troškulio šaltiniais. Tai neprieštarauja Kristaus žodžiams „Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“, bet greičiau patvirtina tai, kad nerami žmogaus širdis, pagal Augustiną, nukreipta į Dievą ir, kad tokia ramybė, gaunama iš Jo, yra „giliai dinaminė ramybė“, visada didėjanti ir besivystanti į dar didesnę vienybę su neišsenkančia Dievo būties pilnatve ir turtu. To pasėkoje tikrai dvasingas žmogus ne paprastai pereis iš netiesos į teisumą, bet jame amžinai augs vis didesnis teisumas ir tobulumas. Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn,  į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš“(Fil.3.13-15).
Teisumas pasiekiamas pažįstant Dievą. Kuo žmogus geriau pažįsta Dievą, tuo jis vis labiau artėja prie savo gyvenimo tikslo – teisumo ir šventumo. Kai kuriems sunkiu suvokti, kad mes esame pašaukti šventumui. Mūsų laikų žmogus šios krikščioniškosios tiesos reikšmę šiandieną yra sumenkinęs. Mūsų bendraamžiai paprastai šventuoju supranta kažką ypatingą, o svarbiausia labai toli nuo mūsų besirandantį sutvėrimą, kurio įvaizdis ne visiškai suprantamas paprastam žmogui. Kasdieniniu supratimu mes linkę šventuoju vadinti žmogų, kuris galvoja ne apie save, bet apie kitus, arba visą savo gyvenimą pajungia kažkokios išaukštintos idėjos tarnystei. Krikščionišku supratimu šventumas – tai būsena, neabejotinai nesuderinama su kasdieniniu noru ir pasiruošimu būti tokiu kaip visi. Biblijinis mokymas apie šventumą yra žymiai gilesnis ir reikšmingesnis. Evangeliniu supratimu kiekvienas žmogus ne tiktai yra pašauktas šventumui, bet yra šventas dėl to, kad jis – Dievo kūrinys ir Jo atvaizdo nešiotojas. Evangeliniu supratimu žmogaus gyvenimo tikslas yra tas, kad jis nugalėtų viską, kas jį daro nešventu, kas jį atitolina nuo tikrojo Dievo šventumo. Tokiu supratimu šventumas nėra tiktai išrinktųjų lemtis, nes jau priklausymas Bažnyčiai yra pašventimas naujam gyvenimui, kuris labai skiriasi nuo gyvenimo tų, kurie nepažįsta Dievo ir gyvena, vadovaujantis riboto žemiško gyvenimo kategorijomis. Pagal Kristų: „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“(Jn.3.6). Šventas tas, kuris visa savo esybe trokšta Dievo tiesos, visa savo esybe stengiasi pažinti Dievą ir tuo pačiu apšviečia pats save ir jį supantį pasaulį. Dievo pažinimui ir mus skatina šventieji.
Dievas Savo esme yra nematomas, jis matomas tiems, kurie yra panašūs į Jį. Per Kristų duotas pats tobuliausias Dievo savęs apreiškimas. Mato Evangelijoje skaitome: „…ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“(MT.11.27). Pagal Paulių Kristus yra tobulas Tėvo atvaizdas: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis“(Kol.1.15). Kristus prašė, kad Jame visi mylėtų Tėvą. Šventoji Dvasia – Kristaus atperkamojo darbo tesėja ir užbaigėja liudija Jį „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“(Jn.15.26) ir šlovina „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“(Jn.16.14). Krikščionys gerbia Triasmenį Dievą Jėzuje Kristuje. Mūsų išgelbėjimas tiesiogiai susietas su Dievo Sūnaus pažinimu, kurį priimame visa širdimi ir protu. Dievo pažinimui duotas apreiškimas. Tačiau Sūnus apreiškia Save ne tiesiogiai, bet per Šventąją Dvasią, kuri mus moko ir supažindina su bet kokia tiesa: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“(Jn.14.26); „ aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“(Jn.14.16); „ Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“(Jn.14.13). Aukštesniąją dvasinio bei dieviškojo matymo ir supratimo sferą mums atidaro tiktai Šventoji Dvasia. Dievo pažinimas nesilaikant įsakymų yra melas, moko Jonas: „Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų.  Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos“(1Jn.2.3-4).
Šventieji tėvai mano, kad bet koks Dievo ieškojimas prasideda nuo Dievo įkvėpimo. Dievas neprievartauja žmogaus, bet kantriai stovi prie jo širdies ir nuolankiai laukia, kada ji atsidarys Jam. Dievas pats ieško žmogaus pirmiau nei žmogus Jo. Kai tiktai ateina patogus momentas, Viešpats apsireiškia žmogui ir tuomet žmogus pažįsta Dievą bei pradeda Jo ieškoti, kuris slepiasi nuo jo širdies. Kaip gi kitaip gali būti? Kaip ieškosi to, ko nesi pametęs? Kaip ieškosi to, kurio visiškai nepažįsti? Tačiau žmogaus siela pažįsta Viešpatį, todėl ji ir ieško Jo.
Dievo pažinimas yra išgelbėjimo pradžia ir pabaiga, išmintis, kuri pradžioje pasireiškia, kaip baimė, o pabaigoje, kaip meilė. Visi Bažnyčios tėvai vienu balsu tvirtina, kad žmogui yra būtinas Dievo pažinimas ir bendrai dvasinė vizija.
Šitame palaiminime Kristus susieja palaimos ir tiesos sampratas, ir pabrėžiama, kad tiesa yra žmogaus viena iš laimės sąlygų. Dabar sugrįžkime prie žmogaus nuopuolio istorijos. Nuodėmė tapo neatmestos pagundos rezultatu, atsaku į melą, su kuriuo velnias kreipėsi į pirmuosius žmones, siūlydamas jiems paragauti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, kad taptų, kaip dievai. Tai buvo iš anksto žinomas melas, bet žmogus jam patikėjo, sulaužė Dievo duotą įsakymą, pasidavė nuodėmingai pagundai ir įtraukė save bei visas sekančias žmonijos kartas į priklausomybę nuo blogio ir nuodėmės. Žmogus nusidėjo pamokytas velnio, padarė nuodėmę įtakojamas melo. Šventasis Raštas tiksliai liudija apie velnio prigimtį: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“(Jn.8.44). Ir kiekvieną kartą, kada mes skleidžiame melą, kalbame netiesą arba dirbame negerus darbus, tai plečiame velnio valdas, jam dirbame ir jį stipriname. Kitais žodžiais sakant, žmogus negali būti laimingas, gyvendamas meluojant, nes ne velnias laimės šaltinis. Melas mus sujungia su tamsos jėgomis, netiesos keliu mes įeiname į blogio sritį, o blogis ir laimė nesuderinami. Kada mes meluojame, tai statome savo dvasinį gyvenimą į pavojų.
Kas gi yra melas? Tai mūsų būsena, kai mūsų žodžiai neatitinka mūsų mintims, žinioms arba poelgiams. Netiesa visada susieta su dviveidiškumu arba su veidmainyste, ji atspindi principinį skirtumą tarp mūsų išorinio ir vidinio gyvenimo. Tas dvasinis lūžis yra moralinės šizofrenijos rūšis, tai yra liga. O negalia ir laimė – nesuderinamos sampratos. Iš tikrųjų, sakant netiesą, mes lyg tai pasidaliname į dvi dalis, pradedame gyventi du gyvenimus, o tai veda prie mūsų asmenybės pasidalinimo. Šventajame Rašte pasakyta:„Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko.  Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka“(Mk.3.24-25). Žmogus, darydamas netiesos darbus ir sėdamas aplink save melą, pats savyje suskyla, panašiai kaip pasmerktoji karalystė, ir praranda savo prigimties vienybę.
Netiesos griaunantis veikimas mūsų gyvenime yra panašus įtrūkimams namo sienose. Jie sudarko namo vaizdą, bet namas lieka stovėti. Jei būtų žemės drebėjimas arba užkluptų audra, toks suskilinėjęs namas neatlaikytų ir sugriūtų. Taip ir žmogus, atmetantis dieviškosios tiesos įstatymą ir pasiduodantis melo tėvo mokymui, vedantis dvigubą gyvenimą ir vidumi pasidalinęs, gali sąlyginai ilgai pragyventi. Tačiau, jei jį užklups išbandymai, jei aplinkybės pareikalaus iš jo parodyti geriausias žmogiškąsias savybes ir vidinę jėgą, tai gyvenimas, pragyventas meluojant, atsisuks prieš jį ir jis nesugebės atlaikyti likimo smūgių.
Melas griauna ne tiktai žmogaus asmenybės vientisumą, bet ir šeima pasidalija, nes melas yra labiausiai paplitusi šeimų iširimo priežastis. Kai vyras apgaudinėja žmoną, o žmona – vyrą, kai melas virsta tarp tėvų ir vaikų tvora, šeimos židinys virsta šaltų akmenų krūva. Melas suskaldo ir visuomenę. Argi melas klaidingai aiškinant žmogaus teises ir laisves, melas ekonominiuose santykiuose ir versle – nepriveda prie susvetimėjimo, įtarinėjimo ir konfliktų? Tas pat ir tarpvalstybiniuose santykiuose, kur melu ir provokacijomis sukeliami konfliktai, kurie įtraukia valstybes ir tautas į nelaimių ir karų liūną.
Kur melas, ten ir jo amžini palydovai: artimo nemeilė, dviveidiškumas, veidmainystė, susiskaldymas. Ten, kur įsisuka ši liga, nebelieka vietos harmonijai ir laimei. Nustojus meluoti pačiam sau ir apgaudinėti kitus, žmogus būtinai pajaučia antplūdį didžiulės vidinės jėgos, išeinančios iš atsistačiusio jo būties vientisumo. Tą patį atsinaujinimą gali pergyventi ir visa visuomenė, iškankinta melo. Visų pirma tai liečia politikus, ekonomistus, verslo savininkus ir masinės informacijos priemones, kurios dažnai kreipiasi į bendratautiečius su dezinformuojančiomis kalbomis. Čia ir glūdi daugelio visuomenės ligų, nusivylimų priežastis, kuri griauna valstybę. Pakol mes neišvaduosime savo asmeninio, visuomeninio ir valstybinio gyvenimo iš žudančio melo poveikio, mes nepasveiksime.
Viešpats ne tik susieja tiesą su žmogaus laime, bet ir sako, kad pačios tiesos ieškojimas duoda žmogui laimę. Palaimintas tas, kuris alksta tiesos ir veržiasi į ją, kaip trokštantis – prie šaltinio vandens. Šis veržimasis prie tiesos gali pasirodyti kartais pavojingu, nes už melo stovi velnias, jo tėvas, globėjas ir gynėjas. Iš to seka, kad ieškantis tiesos vykdo Dievo valią, o skleidžiantis melą tarnauja velniui ir ieško kaip sugundyti žmogų, kaip įtraukti į netiesos pinkles. Todėl melo gynėjui svarbu žinoti, kiek stiprus mumyse yra tiesos siekimas, nes jis gins melą iki paskutinio, nedvejodamas gali tam panaudoti savo valdžią ir jėgą. Iš tikrųjų labai erškėčiuotas žmogaus kelias, kuris atmeta gyvenimą su melu. Apie juos ir kalba Viešpats.
Patirdami persekiojimus ir kitas bėdas dėl siekio turėti tiesą ir ją liudyti, mes privalome žinoti, kad mūsų priešas – pats velnias. Todėl griaunantis jo gudrybes ir liudijantis tiesą paveldės Dievo karalystę.
Tačiau absoliučios tiesos šiame pasaulyje mes nepasieksime, kur vyrauja galingas blogis ir kur tamsos kunigaikštis išradingai maišo melą su tiesa. Todėl šioje sunkioje ir niekada nesibaigiančioje kovoje už tiesą mes privalome išmokti skirti gėrį nuo blogio ir tiesą nuo melo. Karalius Dovydas savo psalmėje pasako nuostabius žodžius: „Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą, o pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo“(Ps.17.15). Alkstantis ir trokštantis tiesos žmogus pasisotins ja tik tuomet, kai stos prieš Dievo Šlovės veidą. Tai bus tiktai kitame pasaulyje. Būtent ten, prie Viešpaties sosto pasirodo visa tiesa ir atsiskleidžia visa teisybė.
Taigi šis palaiminimas mums liudija, kad be tiesos negali būti ir laimės, kaip negali būti laimės su melu. Bet koks bandymas kurti asmeninį, šeimyninį, visuomeninį arba valstybinį gyvenimą ant melo pagrindų neišvengiamai atves prie nesėkmės, susiskaldymo, ligos ir kančios. Tegul stiprina mus maloningas Dievas siekiant kurti taikų ir laimingą gyvenimą ant kertinio tiesos akmens.
Religiniu supratimu teisiuoju vadinamas žmogus, kuris gyvena teisiojo gyvenimą, tai yra dievobaimingas, nenuodėmingas žmogus, kurio gyvenimas grindžiamas tiesa. Kitais žodžiais sakant, tokio žmogaus gyvenimas paklūsta religinėms – moralinėms normoms ir jis laikosi teisingumo bei sąžiningumo ir Dievo įsakymų. Toks gyvenimas vadinamas nenuodėmingu arba teisiu. Religiniu supratimu tiesa suprantama kaip teisumas ir charakterizuoja šventumą, panašumą į Dievą. Apie Dievo įsakymus Šventajame Rašte sakoma: „Mano burna giedos apie tavo pažadą, nes teisūs visi tavo įsakymai“(Ps.119.172). Tai yra įsakymai teisingi, teisūs, šventi. Kalbant apibendrintai apie šį palaiminimą, galima pasakyti, kad bus laimingi tie, kurie trokšta teisumo, kadangi jie patenkins savo norą. Tokie žmonės ryžtingai siekia Dievo tiesos ir teisingumo, kaip alkani maisto, kaip trokštantys vandens. Jie taip daro todėl, kad Dievas juos išmokė gyventi teisiai ir nuvalė jų nuodėmes, ir jų troškimai tikrai išsipildys.
Labai dažnai savo kalbose aiškumo dėlei Kristus naudoja paaiškinančius pavyzdžius bei palyginimus. Taip yra ir šiame palaiminime, kai žmones, kurie ieško tiesos, Kristus palygina su alkstančiais ir trokštančiais. Žinoma, kad alkani ir ištroškę visomis jėgomis siekia patenkinti savo poreikius. Tokį didžiulį potraukį taip pat turi ir tie žmonės, kurie siekia patenkinti dvasinius poreikius, kurių turinys yra Dievo Tiesos pažinimas ir nenukrypstamas Dievo Valios vykdymas. Tokie žmonės, kurie tarnauja Dievui, taps palaiminti ( pelnys džiaugsmą ir laimę), nes jie pasisotins (bus patenkinti jų teisumo siekiai).
Taigi šiame palaiminime kalbama apie tai, kad trokštantys ir alkstantys siekia teisumo. O kas yra teisumas? Pagal religinį – filosofinį supratimą teisumas tai ypatinga, laisva dovana, kuri nemokamai siūloma Dievo viso pasaulio žmonėms. Teisumas taip pat reikalingas žmogui kaip maistas ir gėrimas, be kurių žmogus negalėtų gyventi. Biblijoje rašoma: „Nagi, visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei ir pinigų neturite, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno – be pinigų ir be kainos!“(Iz.55.1). Tačiau ne kiekvienas nori būti teisiu. Todėl Viešpats siūlo teisumo dovaną tiems žmonėms, kurie jos nori gauti ir jos siekia. Apie tai Šventajame Rašte sakoma: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“(Apr.3.20). Tai yra žmogus, siekiantis Dievo tiesos, jei išgirs Dievo balsą ir atvers Dievui savo sielos duris, tai jis ragaus maistą kartu su Dievu. Ir Dievas pasirūpins tokiu žmogumi, nes sako: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“(Jn.6.35). Tai yra jam nebetrūks nei dvasinio, nei kūniško maisto. Kaip žmogaus kūnui reikia maisto ir gėrimo, taip žmogaus sielos vystimuisi reikia Kristaus, kaip Dangaus Duonos. Kaip pavargęs keliautojas dykumoje stengiasi numalšinti troškulį iš švaraus šaltinio, taip ir kiekvienas tikintysis krikščionis nori numalšinti dvasinį troškulį iš gaivinančio Kristaus mokslo šaltinio. Todėl ir sakoma: „Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis“(Ps.62.6).
Žmogus, pažinęs savo trūkumus, trokšta teisaus gyvenimo. Tam, kad gyventų teisiai, žmogus privalo galvoti ir elgtis, kaip reikalauja Kristaus mokslas. Tuomet žmogaus gyvenimas pasikeis, nes jis bus panašus į Kristų. Dievo dvasia jo širdyje pažadins meilę ir džiaugsmą, padės su džiaugsmu ir uoliai vykdyti Dievo valią ir daryti gera. Toks žmogus jam jau gerai žinomas tiesas priims naujai ir Šventojo Rašto tekstai įgaus naują prasmę, o gyvenimą pamatys kitomis spalvomis. Žmogus, tapęs palaimintu, supras tikrąją išgelbėjimo prasmę ir kelią į jį, pajaus, kad Kristus vadovauja jo veiksmams ir visur jį lydi, padeda jam ir gina jį, numalšinęs Dievo tiesos troškulį. Apie tokį žmogų Kristus yra pasakęs: „ O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“(Jn.4.14). Kristus viso pasaulio žmonėms, siekiantiems teisumo, atidarė didžiulį Savo meilės šaltinį, kuris gaivina žemę, kaip gyvybę nešantis lietus. Viešpats yra pasakęs: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge tegu išželdina teisumą. Aš, VIEŠPATS, tai padariau“(Iz.45.8).
Žmogus visą savo gyvenimą turi ieškoti Dievo tiesos, tai yra stengtis gyventi teisiai. To moko Šventasis Raštas ir Bažnyčia. Todėl žmogus neturi rūpintis savo buitiniais reikalais, bet privalo tobulinti savo dvasinį – moralinį gyvenimą, stengdamasis gyventi teisiai. Apie tai Viešpats yra pasakęs: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“  Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.  Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“(Mt.6.31-33).

Iš ketvirtojo palaiminimo seka, kad per amžių amžius žmogus visada veržėsi prie Dievo, norėdamas save morališkai pagerinti bei patobulinti. Pagonybės laikais žmonės nepažinojo Dievo ir bandė pamaloninti pagoniškus dievus. Tačiau atėjo laikas, kai Pats Dievas atėjo į pasaulį, atskleidė Savo valią ir įsakymus. Jis atnešė Savo Tiesą ir Dievo Teisybę. Nuo to momento kiekvienam žmogui, kaip didžiulė Dievo dovana, duota galimybė pasiteisinti prieš Dievą ir gyventi teisiai, nes žmogus žino Dievo įsakymus, tai yra Dievo tiesą.
Nuo tada kiekvienas žmogus, alkstantis ir trokštantis teisybės, ir vykdantis ją, pasisotins, patenkins savo dvasinį alkį ir dvasinį troškulį. Ir tokiu būdu bus išteisintas prieš Dievą, įeis į amžiną gyvenimą ir Dievo karalystę. Žmogui, siekiančiam Dievo tiesos ir gyvenančiam teisų gyvenimą, kuris atveria duris į Dangaus karalystę, Viešpats dovanoja palaiminimą, tai yra laimę ir džiaugsmą. Todėl Jėzus Kristus ir kalba apie tai, kad žmonės, alkstantys ir trokštantys Dievo tiesos, yra palaiminti ir pasisotins, tai yra patenkins savo dvasinius – moralinius poreikius, keliaudami moralinio ir filosofinio – religinio tobulėjimo keliu.
 
7. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo
 
Savo prigimtimi žmogaus širdis yra šalta, egoistinė ir žiauri. Tiktai veikiant Dievui ji parodo gailestingumą ir atlaidumą. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“(1Jn.4.19).
Viešpats yra visokio gailestingumo šaltinis. Jo vardas:„… gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“(Iš.34.6). Ne mūsų nuopelnai nusako Jo santykį su mumis. Jis neklausia verti mes ar ne Jo meilės, bet paprastai išlieja Savo meilę mums ir tokiu būdu padaro mus vertais tos meilės. Jis nekerštingas. Jis nenori nieko bausti, bet priešingai, išvaduoja mus nuo bausmės. Dargi Jo griežtumas, kurį Jis mums parodo iš įžvalgumo, tarnauja mūsų, nupuolusių išgelbėjimui. Jis nori palengvinti žmonijos kančias, išpildamas ant žaizdų gydomąjį balzamą. Nežiūrint to, kad prieš Dievą nėra nei vieno teisiojo, Jis nori panaikinti kiekvieno kaltes.
Maloningieji ir gailestingieji panašūs dieviškajai prigimčiai ir dieviškoji meilė pasireiškia juose. Jų širdys yra nuolatiniame sutarime su begalinės meilės Šaltiniu, todėl jos stengiasi neteisti artimą, bet jį gelbėti. Dievo buvimas jų viduje yra panašus šaltiniui, kuris niekuomet neišsenka. Širdis, kur gyvena Viešpats, perpildyta malonių.
Kai skurdi, nelaiminga ir apgailėtina nuodėmės auka šaukiasi pagalbos, krikščionis neklausia, ar ji verta tos pagalbos, bet ieško, kaip geriau jai padėti. Pačiame skurdžiausiame, pačiame niekingiausiame žmoguje jis mato sielą, kurios išgelbėjimui jau yra numiręs Kristus. Dievo vaikų pareiga yra ta, kad padėtų tokioms sieloms susitaikyti su Dievu. Iš tikrųjų gailestingi tie, kurie užjaučia skurdžius, kenčiančius ir žeminamus. Jobas yra pasakęs apie save: „…gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį, kas jam padėtų.  Mirdami žmonės mane laimino, džiuginau našlės širdį.  Teisumu gaubiausi, nes širdyje jį turėjau, teisingumas buvo mano skraistė ir turbanas.  Buvau akys aklam, kojos luošam.  Tėvas buvau beturčiui, teisme nepažįstamo žmogaus teises gyniau“(Job.29.12-16).
Daugeliui gyvenimas – tai nuolatinė, skausminga kova. Jie supranta savo trūkumus, jie nelaimingi ir apgailėtini, jų tikėjimas išsekęs, ir jie galvoja, kad jiems nėra už ką būti dėkingiems. Draugiškas žodis, užjaučiantis žvilgsnis, užuojautos pareiškimas tokiems žmonėms būtų kaip trokštančiam gurkšnis šalto vandens. Kiekvienas žodis, parodyta nesavanaudė meilė yra Dievo meilės išraiška žūstančiai žmonijai.
Gailestingiems bus parodytas gailestingumas. „Dosnus žmogus praturtinamas, o kas pagirdo kitus, bus pats pagirdytas“(Pat.11.25). Užjaučiančioje sieloje viešpatauja taika. Kas, užmiršdamas save, daro gera, tas jaučia savo sielos ramybę ir pasitenkinimą gyvenime. Šventoji Dvasia, gyvenanti tokioje sieloje, parodo save geruose darbuose, suminkština užkietėjusias širdis ir iššaukia tarpusavio meilę bei švelnumą. Mes pjausime tai, ką pasėsime. „Laimingas, kas rūpinasi vargšais, nelaimės dieną jį VIEŠPATS gelbės.  VIEŠPATS jį saugos ir stiprins, padarys jį laimingą žemėje ir nepaliks jo priešų rankose“(Ps.41.2-3).
Tas, kuris pašventė savo gyvenimą Dievui ir artimo tarnystei, yra susijęs su Tuo, Kurio žinioje yra visos pasaulio priemonės ir galimybės. Jo gyvenimas nekintančių pažadų auksine grandine susietas su dieviškuoju gyvenimu ir vargo bei skausmo minutėmis jo Viešpats nepaliks. „…O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes“(Fil.4.19). Žmogus, parodęs gailestingumą paskutinę valandą, bus apgintas Viešpaties gailestingumo ir užuojautos bei priimtas į amžinųjų gyventojų tarpą.
Gailestingumas – tai krikščioniškos meilės gimimas. Pasaulis apie gailestingumo meilę sužinojo per Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnystę. Kas privertė Dievo Sūnų keliauti iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, daryti gera, gydyti sergančius kūnus, kviesti pas Save nelaimingus, bedalius ir pavargusias sielas? Begalinė meilė, pasiaukojanti, viršijanti bet kokį žmogiškąjį suvokimą. Nei su vienu žmogumi Kristus nesielgė aplaidžiai, nes Jis atėjo tam, „kad mes gyventume per jį“(1Jn.4.9). Samarietis, pamatęs sužeistąjį, galėjo apsidžiaugti priešo nelaime arba visiškai abejingai praeiti pro šalį. Negirdėta situacija susidarė kelyje. Samarietis skuba padėti judėjui, jis nepripažįsta jokių išankstinių nuostatų. Gailestingasis samarietis – tai Paties Kristaus įsikūnijimas.
Kadangi mes gimėme iš Dievo, tai privalome elgtis kaip mūsų gerojo Tėvo sūnūs, Kuris liepia saulei šviesti geriems ir blogiems bei lietui lyti ant neteisiųjų bei teisiųjų. Pirmapradė krikščioniškoji Bažnyčia atkakliai rūpinosi neturtingais ir stokojančiais, rūpinimąsi jais tampriai siejo su tarnyste Viešpačiui. Su niekuo nesulyginama krikščionybės įtaka įsitvirtinant visuomenėje gailestingumo idealams. Pirmoji neregių prieglauda buvo organizuota krikščionio Falašo. Pirmąją nemokamą vaistinę atidarė krikščionis – pirklys Apolonijus. Pirmoji ligoninė buvo pastatyta krikščionės aristokratės Fabijolos. Ligoniai ir neįgalieji nuo senų senovės buvo krikščionių Bažnyčios rūpesčiu. Senovės Romoje į ligonius ir nusenusius vergus žiūrėjo kaip į nereikalingus daiktus. Romos rašytojas Katonas patarinėjo pradedančiam žemdirbiui:„ Prižiūrėk naminius gyvulius, vaikščiok į aukcionus, parduok savo sviestą, jei kainos patenkinamos, parduok vyno ir grūdų perteklių. Parduok nuvarytus jaučius, avis su negalia, vilną, odas, senus vežimus, senus darbo įrankius, senus vergus, ligotus vergus ir visa kitą, ko tau daugiau nereikia.“ Panašiuose patarimuose nėra nei mažiausio šešėlio gailestingumo, viskas pajungta praktiniams tikslams. Nusenę žmonės, seni vergai viso labo tiktai pasenusio namų ūkio dalis. Ką tik gimusių kūdikių likimas taip pat priklausė nuo tėvų užgaidų. Istorikams žinomas kažkokio Chilariono laiškas savo žmonai Alijai: „ Jeigu tave lydės sėkmė, tu pagimdysi vaiką, ir jis bus berniukas, tuomet palik jį gyventi. Jeigu tai bus mergaitė, išmesk ją“. Nei nusenę, nei vaikai negalėjo tikėtis meilės ir rūpesčio pagoniškame pasaulyje. Krikščionybė išugdė pagarbą pasenusiems ir rūpestį vaikais.
Gailestingiesiems pažadėtas gailestingumas. Dievo Teismas numato gailestingumą, kaip pagrindinį momentą:„Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!  Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,  buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“.  Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?  Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?  Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“  Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte““(Mt25.34-40).
Nei viena Dievo savybė nėra taip artima mums tikintiesiems, kaip Jo gailestingoji meilė. Tiesa apie Dievo Gailestingumą persmelkia iki pačios gilumos visa Senąjį Testamentą, ypatingai pasireikšdama išrinktosios tautos istorijoje. Dievas rodė gailestingumą Savajai tautai ir visų pirma jos silpnumo ir nuopuolio momentais.
Gailestingasis Dievo veidas labiausiai apsireiškė Jėzuje Kristuje. Prisiminkime palyginimą apie paklydėlį sūnų arba apie gailestingąjį samarietį. Reikia žinoti, kad Jis visada buvo atviras kiekvieno žmogaus poreikiams, nežiūrint į tai, ar tas laikėsi įsakymų ar buvo neteisus ir apsunkęs nuo daugelio kalčių. „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“(Lk.15.2), – kalbėjo apie Kristų fariziejai. Prikaltas prie kryžiaus, Kristus parodė gailestingumą dargi Savo budeliams:„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“(Lk.23.34).
Manau, kad kiekvienam iš tikinčiųjų žinomas pavaizduotas piemuo, nešantis ant savo pečių paklydusią avį. Aišku, kad ten pavaizduotas Kristus. Šventojo Kaliksto katakombose Romoje yra freska, kuri vaizduoja tą pačią sceną. Skirtumas tik tas, kad freskoje pavaizduotas piemuo dar rankoje nešantis kibirą su pienu. Tas piemuo, eidamas ieškoti paklydusios avies, gerai žinojo, kad ji bus alkana ir sulysusi. Todėl, kai jis ras avį, jos nebars, bet noriai ją pašers.
Kristaus Bažnyčia visam pasauliui skelbia Dievą, kuris turtingas gailestingumu. Tačiau, kiek daug žmonių religiškai abejingų vien todėl, kad jie nežino, jog Dievas juos myli. Daugelis iš jų sugniuždyti ir prislėgti įvairių dramatinių gyvenimo aplinkybių ir nusiminę kartoja:„ Nėra mums išsigelbėjimo“. Jiems reikia skelbti Dievo gailestingumą, kuris atleidžia dargi didžiausias žmonijos nuodėmes ir žmogaus neištikimybę. Būtina melsti Dievą, kad gailestingumo srautai, išeinantys iš Kristaus Širdies, dar gausiau išsilietų ant mūsų. Kokia gili malda Dievo gailestingumui, kurią paliko palaiminta sesuo Faustina:„Amžinasis Tėve, aukoju tau mylimiausio tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną ir kraują, sielą ir dievystę, kaip atsilyginimą už savo ir viso pasaulio nuodėmes“.
Viešpats Jėzus sako:„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“(Lk.6.36). Nelengva vykdyti šitą priesaką šiandienos pasaulyje, kur vyrauja prievarta, sugedimas, nesąžiningumas ir egoizmas. Norime mes ar ne, bet šitie veiksniai daro įtakos mūsų sąmonei ir veikia mūsų elgseną. Iki tol, kol mes priklausysime šiam pasauliui, kol nešiosime savyje jo dvasią, iki tol mes reikalausime kompensacijos už mažiausią atliktą gerą darbą, o pagalbą artimui siesime su konkrečių aplinkybių arba išankstinių susitarimų priklausomybe.
Tipiška nuodėmė prieš artimo meilę mūsų laikais yra abejingumas ir nejautrumas. Ypač mes, tikintieji pašaukti šventumui, rizikuojame uždaryti save nuosavame mažyčiame pasaulyje psichologine ir dvasine izoliacija. Jeigu tai įvyks, žmogus pradės bendrauti su kitais žmonėmis šaltai ir vartotojiškai, domėdamasis kitu tiktai tuomet, kai jie bus jam reikalingi. Iš Šventojo Rašto mes žinome, kad taip elgėsi Kainas, kuris Dievo paklaustas: „Kurgi tavo brolis Abelis?“- ciniškai atsakė: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?(Pr.4.9)“ Tokia buvo pozicija Nabalo, atsisakiusio padėti Dovydui ir jo tarnams: „Kas tas Dovydas? Kas tas Išajo sūnus? Nūdien yra daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų.  Nejau imsiu savo duoną, vandenį bei mėsą, kurią paskerdžiau savo avių kirpėjams, ir duosiu nežinia iš kur atėjusiems vyrams?(1.Sam.25.9-11).“
Kristus duoda mums gailestingojo tėvo pavyzdį. Džiaugsmingai apkabinęs sūnų palaidūną, jis jam nepriekaištauja, nekelia jokių sąlygų, bet dar daugiau – suruošia jo garbei puotą. Jėzus nori, kad mes mylėtume visus bet kokiomis sąlygomis. Todėl mes privalome pastoviai prisiminti, kad esame Dievo dovana savo artimui, vienintelė ir nepakeičiama dovana. Šventasis Augustinas rašė:„ Niekas nėra toks artimas žmogui, kaip kitas žmogus“.
Jei mes iš tikrųjų norime būti gailestingi, tai pirmiausia mes privalome suprasti savo silpnumą ir ribotumą. Kaip dažnai mes priekaištaujam kitiems žmonėms, užmiršdami, kad patys nesame geriausi, kad turime tuos pačius trūkumus ir žalingus įpročius. Jeigu aš sąžiningas, tai suvokdamas savo silpnybes, aš sugebėsiu būti gailestingas kitam žmogui.
Tačiau yra tam tikra kategorija žmonių, kurie labai reiklūs sau ir panikuoja kiekvieną kartą, kai jie nesugeba pasiekti tobulumo. Tokiais pačiais kriterijais jie vertina ir kitus žmones. Kartasi mes girdime:„ Jis reiklus kitiems, bet sau taip pat“. Manyčiau, kad ir sau pačiam kartais reikia būti gailestingu ir supratingu. Priešingu atveju mes pasidarysime užkietėję, kaip duona, savaitę išbuvusi ant saulės ir rūgštūs, kaip actas. O tai prieštarauja Dievo Gailestingumui. Dievas taip kalba pranašo Ozėjo lūpomis:„Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“(Oz.6.6).
Pravartu sau užsiduoti klausimą:„ Sutikdamas pagalbos reikalingą artimą, ar matau jame Jėzų? Ar iš tikrųjų jaučiu Jo buvimą? Ar aš iš tolo apeinu Jį, kad kas nors atsitiktinai ko nors nepaprašytų? Ar suvokiu, kad tuo pačiu aš atsisakau padėti Kristui?“ Laikas nuo laiko reikia prisiminti Paskutiniojo Teismo sceną, aprašytą Mato, ir paklausti savęs:„ Kur šiandieną Kristus mane pastatytų? Prie teisiųjų, kurie matė, kad Jam reikia pagalbos, arba prie tų, kurie praėjo pro šalį, būdami labai užsiėmę?“ Nėra nė mažiausios abejonės, kad prie amžinybės slenksčio Dievas paprašys manęs ataskaitos apie gailestingumo darbus, kurie buvo padaryti šiame gyvenime. Kaip mums reikia vizos, kad nuvyktume į svečią šalį, taip ir gailestingumo darbai bus viza, kuri mums leis įeiti pro rojaus vartus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad gailestingas žmogus tai toks žmogus, kuris pergyvena kito poreikius, kaip savus. Būnant gailestingu, reikia būti ir dosniu. Negalima sverti atliktų gerų darbų, negalima niekam leisti suprasti, kad štai mes kažkam suteikėme didelę malonę ir už tai jis dabar privalo mums dėkoti iki karsto. Tai prieštarauja pačiai gailestingumo idėjai, nekalbant jau apie netaktiškumą. Šventasis Raštas irgi kalba, kad Dievas myli dosnųjį. Galbūt kas nors gyvenime yra patyręs, kad duodantis dosnia ranka gauna iš Dievo dosnių dovanų. 
Tačiau visada lieka atviras klausimas apie gailestingumo ir teisingumo santykį. Gailestingumas remiasi absoliučiu nesavanaudiškumu, o teisingumas operuoja žodžiais „duoti“ ir „turėti“. Manau, kad negalima absoliučiai atskirti šias dvi sampratas. Žmonių santykiai, griežtai paremti instrukcijų ir nurodymų, yra nežmoniški ir žiaurūs. Bet vadovavimasis tiktai gailestingumu graso chaosu ir anarchija moraliniame ir dargi visuomeniniame gyvenime. Juk ne visi turi gerų ketinimų, ne visi žmonės sąžiningi. Šios dvi gyvenimiškos pozicijos turi sutarti tarpusavyje, ypač, jeigu ateityje mums numatomos atsakingos administracinės funkcijos, pavyzdžiui labdaros srityje. Tačiau visada išeities tašku turi būti gailestingumas.
Pasakojama legenda, kaip vieną kartą du šventieji, Rytų Bažnyčios tėvai ėjo mišku. Kelyje jie sutiko valstietį, kuris vežė namo malkas ir jam apvirto vežimas. Valstietis labai keikėsi ir kaltino Dievą. Vienas iš keliauninkų, šventasis Kasijanas priėjo prie valstiečio ir pasakė, kad taip elgdamasis pastarasis daro nuodėmę. O šventasis Mikalojus nepasakė nei žodžio, bet padėjo valstiečiui iš naujo sukrauti malkas į vežimą. Kai savo gyvenimo pabaigoje abu stojo prieš Dievo sostą, Dievas priminė apie tą įvykį ir pasakė:„ Tu, Kasijanai, už tai, kad gynei Mano Vardą nuo negarbės, eisi į rojų ir tavo vardas bus įrašytas į Bažnyčios kalendorių. O tu, Mikalojau, kad parodei valstiečiui gailestingumą taip pat eisi į Dangų, bet Bažnyčios kalendoriuje tavo vardas bus minimas du kartus. Sako, kad taip ir yra.
Teismo dieną mes privalėsime parodyti savo gailestingumo darbus, kad Dievas mums parodytų Savo gailestingumą ir, kad būtume priimti į šventųjų tarpą. Gerasis Dievas Tėvas nešykštus Savo Gailestingumu mums jau čia žemėje. Kuo mes silpnesni, kuo skausmingesni mūsų nuopuoliai, tuo labiau jaudinanti yra Dievo meilė mums, tuo labiau Jis mumis rūpinasi. Kadangi mes patyrėme ir nuolat patiriame savo gyvenime Dievo gailestingumą, stenkimės kiekvieną dieną vadovautis gailestingumu kitų žmonių atžvilgiu. Būkime gailestingi, kaip mums yra gailestingas dangaus Tėvas.
„Viešpatie, pasigailėk!“ – šaukiamės Dievo, kai reikalinga Jo pagalba. Tačiau, ar patys esame kitiems gailestingi? Jei taip, tai Viešpats išgirs mūsų maldą ir mūsų pasigailės. Palaiminti gailestingieji, nes jiems bus parodytas gailestingumas. Kur ir kada bus tai padaryta? Kur yra labiausiai reikalinga ir kur yra brangiausias gailestingumas, būtent Paskutiniame Dievo Teisme. Gailestingųjų bus pasigailėta, jie nebus nubausti, nebus pasmerkti kančioms. Gailestingumas naikina nuodėmes, gali žmogų apvalyti nuo bet kokios nuodėmės: „…išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes. Kas duoda išmaldą – ilgai gyvens…“(Tob.12.9). Gailestingiems Dievas suteikia ypatingą malonę išsigelbėjant: jie greičiau pasitaiso, greičiau atlieka atgailą, nuodėmėse nemiršta, kaip daugelis negailestingų žmonių. Be to, ir iki Paskutinio Teismo, dar šiame gyvenime Dievas parodo Savo gailestingumą gailestingiesiems. Kur reiktų nubausti, Dievas greitai jų nebaudžia, dargi iš bėdos gelbsti ir reikalui esant padeda. Jie kartais net nuo mirties yra išgelbėjami. Laimingi gailestingieji, nes jie yra palaiminti.
Kokius gailestingumo darbus privalo daryti gailestingasis? Įvairius ir visus galimus. Kas neturi ko valgyti, reikia tą pavalgdinti. Kas neturi kuo apsirengti, reikia aprengti. Kas yra įkalintas, reikia aplankyti arba negalint pasiųsti siuntinėlį. Kas serga, tą aplankyti, sužinoti ko reikia, padėti pasveikti arba krikščioniškai padėti numirti, palaidoti. Kas neturi, kur galvos priglausti, tą priimti į namus arba surasti prieglaudą. Tai gailestingumo darbai kūnui.
 Yra kiti gailestingumo darbai sielai. Nusidėjėlį įspėk, kad jis pasitaisytų ir nustotų daryti nuodėmes. Nemokantį pamokyti tiesos ir gera daryti. Perspėk žmogų dėl galimo pavojaus, bėdoje ar sunkumuose – duok gerą patarimą. Jei patys negalime padėti, tai prašykime Dievą pagalbos. Be to, ir padedant, reikia melstis. Kas liūdi, prislėgtas – padrąsinti reikia, nuraminti. Kas mums bloga padaro, reikia nekeršyti, neatsilyginti blogiu. Kas mus įžeidžia, tam reikia atleisti.
Visų gailestingumo darbų neišvardinsi. Įvairūs yra gailestingumo parodymo būdai ir plati šio palaiminimo paletė. Reikia daryti įvairius gailestingumo darbus, kokius tik galime ir kokie reikalingi, ir kuriuos sugebame padaryti. Ir ne tiktai daryti, bet gailestingai kalbėti, žiūrėti. Kartais švelnus žvilgsnis yra reikalingesnis už bet kokią pagalbą, užjaučianti kalba – saldesnė už medų, geras žodis – brangesnis už auksą.
Kokiems žmonėms reikia daryti gailestingumo darbus? Bet kokiam žmogui turime būti gailestingi, kuriam tik reikalingas gailestingumas, nieko neapeinant ir į nieką nekreipiant dėmesį – nei į išvaizdą, nei į gyvenimą, nei į darbus, nei į jokius trūkumus. Kas arčiau mūsų, ką pirmą pamatome reikalingą pagalbos, tam pirmiausia ir reikia rodyti gailestingumą, nesusimąstant.
Jei gailestingumo reikia pačiam menkiausiam, mažiausiam, paniekintam ir jokio gailestingumo nevertam žmogui, tai ir tokiam pagal galimybes reikia parodyti gailestingumą, švelnumą ir užuojautą. Taigi būkime gailestingi visiems ir visada: darykime gailestingumo darbus, žvelkime gailestingai į artimą, kalbėkime gailestingai, teiskime gailestingai ir tylėkime gailestingai. Aišku, kad nelengva būti gailestingu visiems, nes yra tokių, į kuriuos nesinori net pažvelgti, nekalbant jau apie pagalbą. Bet už tai ir koks didelis atlygis laukia – amžinas Dievo gailestingumas. Amžiams gailestingumas nuo gailestingojo Dievo galbūt už parodytą minutinį gailestingumą, už vieną gerą žodį, už vieną švelnų žvilgsnį, už vieną palankią mintį arba patylėjimą.
Taigi ne vien tik šaukime: „Viešpatie, pasigailėk“, bet ir patys darykime gailestingumo darbus, tuomet ir Jis mums parodys gailestingumą, kai jo labiausiai reiks, Paskutiniame Teisme.
Šiame palaiminime gailestingais vadinami tie žmonės, kuri gailestingai ir užjaučiančiai elgiasi su kitais žmonėmis. Gailestingų žmonių yra geros širdys ir jie visuomet yra pasirengę padėti pagalbos reikalingiems žmonėms pagal savo galimybes. Už tai jie bus apdovanoti Dievo didžiuliu gailestingumu, jų bus pasigailėta. Pagal krikščioniško mokymo pozicijas būti gailestingu – reiškia su kitais žmonėmis reikia geriau elgtis nei jie to nusipelnė. Būtent taip su žmonėmis elgiasi Dievas rodydamas Savo didžiulį gailestingumą negarbingiems ir nedėkingiems žmonėms. Apie tai apaštalas Paulius sako: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“(Ef.4.32).
Būti gailestingu – reiškia būti panašiu į Dievą. „VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės“(Ps.103.8). Viešpats yra gailestingumo šaltinis. Senajame Testamente Dievas kalbėjo Mozei: „…esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės,  lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę…“(Iš.34.6-7). Tokius pačius gailestingumo ir gerumo principus skelbia Jėzus Kristus Kalno pamoksle:„ Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.  „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“(Lk.6.35-36).
Gailestingumas nereiškia nuodėmių pateisinimą, pakantumą pykčiui ir kvailystei, nuolaidžiavimą neteisingumui ir savivalei. Būti gailestingu – reiškia pirmiausia užjausti paklydusį žmogų ir padėti jam atsikratyti nuodėmių, mokėti atleisti žmonėms, kurie elgiasi neteisingai. Biblijoje pasakyta: „… tu turi galybę atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume“(Ps.130.4). Viešpats neklausia žmonių, ar verti mes Jo meilės, bet Savo meilės turtus Jis išlieja nuodėmingai žmonijai. Todėl „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“(1Jn.4.19). Pamėgdžiokime Dievo gailestingumą. Gailestingi ir maloningi susiję su Dievu ir per tokius pasireiškia Dievo meilė. Todėl gailestingieji neskuba smerkti artimą, bet stengiasi jam padėti ir jį išgelbėti. Iš tikrųjų gailestingi – tai tokie žmonės, kurie užjaučia kitus, skurdžius ir pažemintus žmones. Užjaučiančioje sieloje vyrauja taika ir ramybė. O Šventoji Dvasia, esanti tokioje sieloje, parodo save gerais darbais, suminkština užkietėjusią sielą ir iššaukia tarpusavio susitaikymą ir gailestingumą. Gailestingieji susilauks gailestingumo, tai yra pjaus tą, ką pasėjo. „Dosnus žmogus praturtinamas, o kas pagirdo kitus, bus pats pagirdytas“(Pat.11.25). Jėzus Kristus Kalno pamoksle pasakė tokius žodžius: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite…“(Mt.7.12). Jeigu žmogus nori, kad jam darytų gera ir padėtų, užjaustų, tai ir pats privalo taip pat elgtis. Jėgų geriems darbams daryti suteikia Dievo malonės pojūtis sieloje. Todėl žmogus, kokią dvasinio tobulumo viršūnę būtų bepasiekęs, privalo visuomet prašyti Dievą gailestingumo ir nuodėmių atleidimo, kaip meldė muitininkas:„Dieve būk gailestingas man nusidėjėliui“. Panašiai, kaip Viešpats, žmogus privalo rodyti gailestingumą kitiems žmonėms.
„Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“(Mt.6.12). „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums.  O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“(Mt.6.14-15).
 
8. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą
 
Šis palaiminimas – tai eilinis dvasinių kopėčių, vedančių mus į dangų ir arčiau Dievo, laiptelis. Patarlių knygoje rašoma:„ Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“(Pat.4.23). Tyra širdis – tai neydingo ir švento gyvenimo šaltinis, o netyra širdis – tai ydingo ir nuodėmingo gyvenimo šaltinis. Viską matantis Viešpats sako:„Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“(Mk.7.21-22). Štai kas sudaro žmogaus širdies netyrumą. Štai kodėl mums reikia atgailauti karčiomis ašaromis kartojant Dovydo žodžius:„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“(Ps.51.12).
Iš kur kyla dvasinis žmogaus širdies netyrumas, jei mes sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o Dievas yra Švarus ir Šventų Švenčiausias. Jis kyla iš netyrosios dvasios, kuri vadinama velniu. Ta netyroji dvasia, atkritusi nuo Dievo, tapo įvairaus dvasinio netyrumo bei nuodėmės indu. Ji užkrėtė tuo netyrumu pirmųjų žmonių širdis, nuodėmės pagalba sužeidė jų visą esybę, kūną, sielą ir perdavė tą netyrumą, kaip paveldimą blogį, visiems palikuonims, dargi mums. Tas netyrumas toks didelis, taip giliai įsišaknijo žmogaus širdyje, kad sunku juo atsikratyti. Net šventieji, budėdami visą gyvenimą ir sekdami kiekvieną savo širdies dūžį, kartas nuo karto jautė savyje netyrų, šventvagiškų, velniškų minčių audras. Net kai kurie vyrai, pasiekę savo gyvenimo tyrumo ir šventumo viršūnę, yra puolę į netyrumo nuodėmę. Nežiūrint mūsų karštų maldų bei Dievo bausmių už mūsų netyrumą, jis vis tiek lieka mumyse ir gyvens su mumis iki kapo duobės.
Didžiausiu ir pavojingiausiu širdies tyrumo priešu yra mintys, ypač paklydėlės ir Dievą niekinančios, kurios nepriklauso nuo mūsų valios, kylančios sąmonėje kaip vienų ar kitų vaizdų, prielaidų, ketinimų, norų, atsiminimų vaizdiniai ir t.t. Mintys būna įvairios: vienos egzistuoja Dievo malonės dėka, kitos brukamos netyrų dvasių.
Visi mes esame minčių vergai. Jos įsiveržia į sąmonę, užšiukšlindamos nereikalingais, tuščiais, dargi kenksmingais vaizdiniais, atsiminimais. Jos nepadeda darbui, bet trukdo, pavyzdžiui, apie vakarykštį susitikimą, nemalonų pokalbį, apie nerealius planus, įspūdžius, laikraščių publikacijas ir t.t. Visa tai prišiukšlina sąmonę ir širdį, kai žmogus ruošiasi maldai arba eina į bažnyčią. Kaip tyčia, kaip iš gausybės rago jos pasipila ir sukelia, pavyzdžiui, susierzinimą kitu žmogumi, reikalavimą padaryti tą arba tą… Tuomet mūsų malda bus prasta, mes pradedame skubėti melstis, kad greičiau pabaigtume ją ir pradėtume tvarkyti reikalus, ir panašiai.
Kodėl taip su mumis atsitinka? Aišku, visų pirma dėl mūsų sąmonės nedisciplinuotumo, dėl neturėjimo įpročio ją kontroliuoti atitinkamo darbo metu. Tačiau ne vien nuo to. Mūsų XXI amžiuje mus įtakoja pašalinė netyroji jėga, kuri stengiasi visais įmanomais būdais prišiukšlinti, išniekinti ir užteršti mūsų sąmonę ir širdį, kad pajungtų mus savo valiai, atimtų iš mūsų minčių aiškumą ir tyrumą, ir atitrauktų nuo Dievo. Čia daugiausia nusipelno, taip vadinamos, masinės informacijos skleidimo priemonės. Ir mes gana dažnai, nesusimąstydami ir nenorėdami mąstyti apie tai, tampame tų išorinių piktų jėgų žaisliukais.
Taip mes ir pragyvename savo gyvenimą iki žilų plaukų nesusimąstydami apie būtinybę kovoti su savo mintimis. Mes taip prilipome prie tų įvairų žemiškų gudrybių, kūno rūpesčių, tiek nutolome nuo dvasinio gyvenimo, kad jau negerų minčių nebelaikome blogiu, kurios mumyse naikina visa tai, ką gauname iš Dievo. Supraskime, kad vieną kartą mums būtina atsiplėšti nuo šio gyvenimo sumaišties užburto rato, pagalvoti apie nemirtingą sielą, pasirūpinti širdies tyrumu. Tik tyra širdis – tas vestuvių drabužis, apie kurį kalbėjo Viešpats savo palyginime, ir tik juo apsirengus mes galėsime dalyvauti dangaus Jaunikio vestuvių pokylyje. 
Taigi matome, kad mums reikia visą gyvenimą sėdėti prie savo širdies durų ir saugoti ją nuo užteršimo tuo, kas kliudo mums bendrauti su Dievu. Pagrindinė mūsų bėda ir yra ta, kad mūsų širdis yra palikta be priežiūros, nesutvarkyta ir apleista. Viešpatie, atleisk mums už mūsų nerūpestingumą sielos išgelbėjimo reikaluose. Mes gyvename taip, atrodytų, kad nesiruošiame mirti. Kad bent truputėlį apvalytume širdį šiandienine savo atgaila, pabandykime panagrinėti, kokiomis mintimis mes žeidžiame savo sielas, nepriklausomai nuo amžiaus, išsimokslinimo bei socialinės padėties.
Visi mes, kaip vienas, be jokių išimčių esame veikiami netyrų minčių, jomis gėrimės, skatiname jas ir leidžiame joms įsigalėti mūsų širdyse. Geismingai žiopsome į gražius veidus, nusidedame keikdamiesi, kūniškos meilės mintimis, nedorais kūno judesiais, koketavimu, sąvadavimu, persivalgymu bei persigėrimu, nepadorių romanų skaitymu, įvairių renginių su meilės scenomis žiūrėjimu, gundančių paveikslų, atvirukų ir nuotraukų žiūrėjimu, laisva elgsena su kitos lyties žmogumi, bereikalingu puikavimusi, netinkamu ir nekukliu apsirengimu (beje netinkančiu savajai lyčiai), apsinuoginimu, plepumu, netinkamais pokštais, nedorų anekdotų pasakojimu ir klausimu, dviprasmių frazių, užuominų sakymu, žiūrėjimu su netyra sąžine į gyvulių santykiavimą ir t.t. Mes nesipriešiname tokioms paklydėlėms mintims, nesisaugome jų, kaip ugnies, kai velnias jas mums pakiša, bet su susižavėjimu savo širdimi jas priimame, gėrimės ir pasitaikius pirmam patogiam momentui, jeigu Viešpats savo malone jas nepašalina, nusidedame baisiomis mirtinomis nuodėmėmis, apie kurias nesinori ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Su karčiausiomis ašaromis atgailaukime dėl savo širdies netyrumo, pagal švento Augustino žodžius, nuo kurių bėga angelai jį pamatę, net velniai nuleidžia žemyn akis. Nuodėmingoji bjaurastis nuplaunama tiktai atgailos ašaromis, tokios atgailos, kai nusidėjusiai širdžiai gėda to, ką ji padarė ir skaudu pamesti bendravimą su savo Viešpačiu, ir baugu mirti su neapgailėtomis nuodėmėmis. Viešpatie, mums gėda, skaudu ir baisu. Pasigailėk mūsų, nusidėjėlių!
Štai nuo šios minutės pradėkime atgailauti ir duokime Viešpačiui tvirtą pažadą visais   būdais, kuriuos siūlo mūsų Bažnyčia, apvalyti savo širdį, nemurmėdami priimkime bet kokį liūdesį ir suspaudimą, kaip Dievo duotą gydomąją priemonę, nes mes esame labai sunkūs dvasiniai ligoniai! Liūdesys naikina mūsų širdyje dvasinio gėrėjimosi nuodėme pėdsakus, išrauna giliai įsiskverbusias jos šaknis. Kad pasiektume savo širdies tyrumą, kiekvienam iš mūsų reikia be perstojo darbuotis visą gyvenimą, kad – neduok Dieve! – nenumirtume su netyra ir nuodėminga širdimi, nes yra baisūs Viešpaties žodžiai, kurie mus įspėja: „Kokius užklupsiu, tokius ir teisiu“.
Senovės žydai labai tiksliai laikėsi įvairių ceremonijų, kurios buvo susiję su švara. Tačiau visų nurodymų laikymasis, švaros atžvilgiu, ir jiems buvo labai sunki našta. Jų gyvenimas buvo pripildytas įvairiausių taisyklių, apribojimų ir baimės prieš matomą tų nuostatų paniekinimą, bet jie nekreipė dėmesio tai bjaurasčiai, kurią palieka netyros mintys, godumas ir antipatija jų sieloje.
Jėzus šiame palaiminime primena ne apie išorinę švarą, bet Jis kalba, kad pagrindine sąlyga tapti Jo karalystės gyventoju yra būtinybė apvalyti savo širdį. „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“(Jok.3.17). Niekas netyras neįeis į Dievo miestą, jo būsimieji gyventojai jau čia privalo tapti tyri savo širdimis. Tas, kas paseks Kristaus pavyzdžiu, bus toli nuo netaktiško elgesio, nepadorių išsireiškimų ir kitų kvailų minčių. Toje širdyje, kur gyvena Kristus, apsireiškia tyrumas, padorios mintys ir įpročiai.
Tačiau Jėzaus žodžiai „Palaiminti tyraširdžiai“ turi gilesnę prasmę. Laiminami Kristaus, privalo būti ne tik tyrūs ta žodžio prasme, kaip ją supranta šis pasaulis, tai yra laisvi nuo bet kokio kūniškumo, nuo bet kokio geismo, bet ir ištikimi slapčiausiems sielos ketinimams, laisvi nuo išdidumo, savimeilės, turi būti nuolankūs ir nesavanaudžiai, kaip vaikai.
Tiktai lygūs gali būti verti vienas kito. Jeigu mūsų gyvenimas nebus grįstas atkaklia meile, kuri, savo ruožtu, yra Dievo charakterio pagrindas, mes nesugebėsime pažinti Dievą. Velnio apgauta širdis įsivaizduoja Dievą kažkokiu tironu ir negailestingu padaru. Tokia širdis, mylintį Kūrėją, laiko velnią žmogaus egoistinio charakterio kaltininku. „…tu manei, kad aš esu kaip tu“(Ps.50.21). Jo nustatyta tvarka priimama kaip kažkas despotiška ir kerštinga. Taip žiūrima ir į Šventąjį raštą – šią Dievo malonės brangenybių dovaną. Jo tiesų iškilumas, viršijantis amžinybę, lieka be dėmesio. Daugeliui žmonių Kristus, kaip daigas iš sausos žemės, ir jie neranda Jame nieko patraukiančio. Kada Jėzus – Dievas apsireiškė žmogiškame kūne, gyveno tarp žmonių Rašto aiškintojai ir fariziejai apie Jį kalbėjo: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“(Jn.8.48). Dargi mokiniai, apakinti savo egoizmo, nesistengė, kad suprastų Kristų., kuris atėjo pas juos, kad parodytų jiems Tėvo meilę. Todėl Jėzus buvo vienišas tarp žmonių, tik danguje Jį visiškai suprato.
Kai Jėzus ateis šlovėje, nuodėmingieji neatlaikys Jo žvilgsnio. Jo pasirodymo šviesa, kuri Jį mylintiems yra gyvenimas, atsisakiusiems Kristaus, taps mirtimi. Jo atėjimas jiems bus kaip „ …kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri praris priešininkus“(Žyd.10.27). Jie verks Jam pasirodžius, prašydami juos palėpti nuo To veido, Kuris mirė dėl jų atpirkimo.
Visai kitaip bus su tais, kurių širdys bus apvalytos, jose esančios Šventosios Dvasios. Jie bus pasikeitę, nes pažino Dievą. Viešpats parodė Savo šlovę Mozei, kada tas slėpėsi tarpeklyje. Mums atsivers Dievo didybė ir meilė, jeigu mes būsime paslėpti Jėzuje Kristuje.
Jau dabar mes savo tikėjimu matome Jį: savo kasdieniniuose pergyvenimuose mes pažįstame Jo malonę, Jo gerumą ir užuojautą mums. Mes pažįstame Tėvo charakterį per Jo Vienatinį Sūnų. Šventoji Dvasia mūsų protui ir širdžiai atveria tiesą apie Dievą ir Jo Pasiuntinį. Tyraširdžiai pradeda naują bendravimą su Dievu, kaip savo Gelbėtoju, ir, pažindami Jo charakterio tyrumą ir grožį, stengiasi atspindėti Jo paveikslą savyje. Jie pažįsta Jį kaip Tėvą, norintį apkabinti Savo atgailaujantį sūnų, o jų širdys prisipildo neapsakomu džiaugsmu ir dėkingumu.
Tyros širdies žmonės pažįsta savo Kūrėją Jo rankų darbuose, gamtos ir visos visatos grožyje. Dar aiškiau jie apie Jo maloningumą ir gailestingumą sužino, skaitydami Šventąjį Raštą. Tiesos, kurios paslėptos nuo protingųjų ir gudriųjų, atskleidžiamos paprastiesiems. Puikios, kilninančios tiesos, nepriimtos pasaulio gudriųjų, pastoviai atskleidžiamos tiems, kas su vaikišku patiklumu stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Pažįstant tiesą, mes tampame dieviškosios prigimties dalininkais.
Jau čia žemėje tyraširdžiai gyvena lyg kartu su Dievu, o ateityje, amžinajame gyvenime jie regės Dievą veidu į veidą, kaip Adomas, kada jis su Dievu bendravo rojuje. „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį“(1Kor.13.12).
Dabar pabandykime sau atsakyti į klausimą: „ Kas yra širdis, vertinant ją, Biblijos kalba?“ Tai šaknis, giluminis visos žmogaus asmenybės pagrindas. Psalmininkas Dovydas pastebi: „Nors mano trapus kūnas bei širdis ir silpnėja, bet Dievas yra mano širdies uola ir mano dalis per amžius“(Ps.73.26). Žmogaus širdis – vidinė asmenybės ašis, lemianti jos gabumus, būseną ir privalumus.
Kada prasidėjo pilotuojami kosminiai skrydžiai, ateizmo propagandistai pasigriebė, neva, argumentą:„ Į kosmosą skrendama, bet Dievo niekas ten nematė, vadinasi, Jo nėra“. Tikintieji jiems atsakė dar tiksliau:„ Kas nemato Dievo žemėje, tas vargu ar ras Jį kosmose“.
Kokia gi širdis gali regėti Dievą? Pagal Kristų – apvalyta. Kas yra širdies švara, tyrumas? Tai iš esmės skiriasi nuo tos švaros, kurią mėgo demonstruoti fariziejai. Už ką Kristus dažnai kaltino fariziejus? Už jų fanatiškumą laikantis švaros, kuris tebuvo tik apeiginis ritualas.
Krikščioniškoji švara nepalyginama su paprastu padorumu. Vargu ar ją galima priskirti žmogui, kuris yra nepatyręs jokių gundymų, jokios vidinės kovos. Tokia švara būdinga žmonėms, kurie užmerkia akis į visa, kas nemalonu. Tokios švaros pasekmės – egoizmas, pabėgimas nuo savęs, abejingumas artimo skausmui. Panašiu atveju žmogus stebi ir mato tik savąjį „aš“ ir jokiu būdu ne Dievą. Atsisakydamas priešintis blogiui, žmogus netenka jėgų gėriui ir pameta gebėjimą matyti Dievą. Širdies apvalymo procesas neatskiriamas nuo susidūrimo su grubiomis gyvenimo realijomis, nuo kovos su blogio stichija. Kas lemia pergalę šioje kovoje? Iš kur semiamasi jėgų? Dievas, sutvėręs dangų ir žemę, kuria ir mūsų asmenybę. Biblijos tikėjimo vyrai gerai suprato tai, ir neatsitiktinai Dovydo psalmė persmelkta prašymu: „…nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas,  kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti;  kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas“(Ef.1.16-18).
Kur apvalyta ir dvasiškai apšviesta širdis mato Dievą? Visas matomas pasaulis pripildytas Dievo buvimu. Tyros širdies žmogus mato jį supančioje gamtoje ne bedvasę materiją, ne aklų stichijų žaismą, bet Dievo grožio ir galybės atspindį. Pats pirmasis širdies tyrumo vaisius – gebėjimas naujai matyti pasaulį, o už jo Dievą – Kūrėją. Dievo grožį ir didybę sugeba pamatyti tik tas, kas yra išmokęs matyti kūrybos grožį ir didybę. Kokiu tikslu Dievas siuntė į pasaulį Savo Sūnų? Kristus atėjo į žemę: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“(Lk.5.31). Dievas apsireiškė žemėje kaip keliaujantis pamokslininkas. Kam buvo apreikšta tiesa? Kas Kristaus asmenyje matė amžinąjį, Visagalį, nekūnišką Dievą? Tas, kas žiūrėjo į Jį apvalyta ir apšviesta širdimi. Mokslo pagalba galima, pavyzdžiui, įrodyti Jėzaus istoriškumą, patvirtinti Turino drobulės tikrumą, bet jokie moksliniai metodai nepadės žmogui pamatyti ir pažinti Kristuje Dievą ir Gelbėtoją. Ką pasakė Andriejus savo broliui Simonui po susitikimo su Kristumi? Mes radome Mesiją, – įtikinamai ir džiaugsmingai pasakė Andriejus. Taigi tik tyros širdies Andriejus atpažino Kristuje Mesiją.
Kiek daug Biblijoje kalbama apie žmogaus širdį. „ Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“(Pat.4.23). Kristus visuomet kreipė klausytojų dėmesį į žmogaus širdies svarbą ir reikšmę. Kitos religijos tenkinasi išoriniais dalykais, o Biblija, Šventasis Raštas vertina mintis ir širdies ketinimus. Savo pamoksluose ir pokalbiuose su žmonėmis Kristus pastoviai žvilgsnį kreipdavo į širdį, kaip į visų mūsų blogio šaltinį ir kartu sakydavo, kad Jis gali ją apvalyti. Kristus nuolat primindavo, kad iki tol, kol širdis nebus tyra, gyvenimas bus suterštas. Geroji Jėzaus Kristaus naujiena visai žmonijai ir kiekvienam žmogui dar ir šiandieną yra ta pati:„Jūs turite atgimti iš naujo“. Tai reiškia, kad mes privalome turėti naują širdį. Kad ją turėtume tyrą, žmogus privalo atgimti, kitaip jis neįeis į Dievo karalystę.
Kodėl palaiminti tyraširdžiai? Jei žmogaus elgesys atrodo nepriekaištingas, jei kalba graži, bet jeigu širdis išlieka sukta, jei ji neatgimusi, tai tokiu atveju ir geras elgesys, ir gražios kalbos Dievui nieko nereiškia. Dievas žvelgia į mūsų širdį ir mato mūsų mintis ir širdies ketinimus.
O ką reikalauja iš mūsų žmonės? Turėti gerą ir nepriekaištingą išvaizdą. Biblijoje pasakyta: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį“(1Sam.16.7). Todėl Kristus ir sako: „Palaiminti tyraširdžiai…“ Jis vienas pažįsta mūsų širdis ir Jis vienas tegali duoti mums tyrą širdį, naują ir joje apgyvendinti Šventąją Dvasią, o taip pat padaryti taip, kad mes laikytumės Jo įsakymų ir vykdytume Jo valią. Jei tyros širdies žmogus gali matyti Dievą, tai aišku, kad netyros širdies žmogus yra aklas viskam, kas dieviška, jis nemato Dievo.
Įvertinant žmogaus širdies sugedimą, pamąstykime, ar gali pats žmogus ją padaryti tyrą? Ar gali miręs žmogus pats save prikelti iš numirusių? Ar gali aklas gražinti sau regėjimą? Aišku, kad ne. Tai tegali padaryti kažkas kitas. Tas Kitas, Kuris stipresnis už mirtį, gyvenimo Davėjas. Tas, Kuris prikeldavo numirusius ir gydė akluosius. Jis ir tik Jis gali duoti naują gyvenimą, gali aklajam gražinti regėjimą. O dvasinis aklumas nepalyginamai yra baisesnis už fizinį. Kiek beaiškintum neatgimusiam žmogui, jis vis tiek jūsų nesupras, nes žmogus nemato Dievo todėl, kad jis yra apakintas kito dievo, šio amžiaus dievo – velnio, kad jis nematytų Kristaus šlovės šviesos.
Kiek kartų Kristus priekaištavo Rašto aiškintojams, vadindamas juos aklųjų vedliais. O Savo mokiniams Jis kalbėjo:„Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi“(Mt.13.16). Taigi, gerbiamieji, kada mūsų širdys tyros, kada jos nuplautos Jėzaus Kristaus krauju, kada jos yra vienybėje su Dievu, tuomet mums atsiveria visiškai naujas, nuostabus pasaulis, kuriame viešpatauja tiesa. Tik tyros širdies žmonės mato Dievą, mato Jį dabar ir visose gyvenimo aplinkybėse.
Sovietmečiu, o kai kada dar ir šiandien galima girdėti kalbant, sakyčiau, labai prasto intelekto žmones, kad šiuolaikinis žmogus padarė didžiulius žingsnius moksle, skrenda į kosmosą, tai tikėjimas Dievu yra atsilikimas. Mūsų atomo amžiuje tikėjimas yra nesąmonė. Šiandieną mes patys jau dievai. Skrisdami į kosmosą, žmonės ten Dievo nematė ir nesutiko. Tokios kalbos yra kvailos ir dalyvauti ginčuose su tokiais pašnekovais yra beprasmiška. Tyros širdies žmogui kosminiai skrydžiai dar kartą patvirtina, kad tai įmanoma kaip tik todėl, kad egzistuoja Kūrėjas, Kuris nustatė atitinkamus dėsnius ir tvarką visoje visatoje. Žmogus, atradęs tuos dėsnius, sugeba atlikti kosminius skrydžius.
Tyros širdies žmogus Dievą taip pat mato Šventajame Rašte. Sužeistos širdies žmogui Biblija – uždara knyga. Jis joje mato tiktai neaiškumus, prieštaravimus, jam tai labai sausa, neįdomi ir negyvenimiška knyga. Dievo vaikai kiekviename jos puslapyje mato ir girdi Dievą. Šventoji Dvasia jam atskleidžia Jėzų Kristų Gelbėtoją visame Jo grožyje ir šlovėje, parodo Jo stebuklingą žmonijos išgelbėjimo planą.
Tyros širdies žmogus Dievą mato ir savo kasdieniniame gyvenime. Kas beatsitiktų, įvairūs netikėtumai iškiltų gyvenime, toks žmogus niekada nepasakys, kad tai atsitiktinumas. Tokiam žmogui gyvenimas nėra atsitiktinių įvykių seka, bet Dievo numatytas planas. Todėl jis mato, kad viskas jo gyvenime vyksta su Dievo žinia ir Jam valdant bei kontroliuojant. Šią tiesą psalmininkas Dovydas išreiškė taip:„VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta“(Ps.23.1). Visi mūsų gyvenimo įvykiai ir pergyvenimai priklauso nuo to, koks yra mūsų santykis su Ganytoju. Tvirtai tikėdami ir pasitikėdami Dievu kartu su Dovydu galime sakyti:„Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“(Ps.23.4). Dovydas baigia šią psalmę visiškai pasitikėdamas, kad stebuklingojo Ganytojo gerumas ir gailestingumas mus lydės visas gyvenimo dienas. Tiktai žmogus, kurio širdis visiškai atsidavusi ir pasitiki Dievu, gali ištarti tokius žodžius. Tai ir yra tyros širdies žmogus.
Mielieji, kai žmonės sako, kad Dievo nėra, nėra dvasių pasaulio, tai nereikia į tai kreipti dėmesį. Kai bedievis sako:„Aš netikiu, kad Dievas yra, nes Jo niekas niekada nėra matęs“,- tai tokiu pasakymu nereikia stebėtis. Yra pasakyta:„Savo širdyje beprotis pasakė: Dievo nėra!“ Kai paklausė vieno tikinčiojo, iš kur jis žino, kad Dievas yra, nes Jo niekas niekada nematė, tai tikintysis atsakė taip:„ Aš Jį ne tik mačiau, bet šiandien su Juo ir kalbėjau“.
Mielieji, tyros širdies žmonės mato Dievą ne tik šiame gyvenime, bet jie Jį pamatys ir amžinybėje. Kokia tai bus stebuklinga diena, kai kiekvienas, kuris įtikėjo Jėzų Kristų, pamatys Jį ir, matydamas Jį, taps panašus į Jį. Tai pats stebuklingiausias pažadas iš visų pažadų: mes pamatysime Tą, Kuris mus taip pamilo, kad atidavė Save pačiai gėdingiausiai mirčiai, kad išgelbėtų mus.
Brangieji, paklauskime save, ar mūsų širdys tyros? Ar mes matome Dievą? Ar girdime Jo balsą? Ar Jis kada nors kalbėjo su mumis? Ar Jis kada nors yra pasakęs mums:„ Tau atleidžiamos tavo nuodėmės?“ Jeigu ne, tai mūsų širdis dar tamsoje, ji nenuplauta Jėzaus Kristaus krauju, mes neatgimę iš naujo.
Kaip atgimti iš naujo, kaip įgyti tyrą širdį? Žinokime, kad visa tai Kristaus rankose. Visi mes nuodėmingi, visi neverti Dievo vaikų šlovės. Tiktai Jėzaus Kristaus pralietas kraujas už mus, padedant Šventajai Dvasiai, gali nuplauti mūsų širdis ir padaryti jas tyras. Tad kreipkimės į Viešpatį malda, kad mums atleistų nuodėmes. Žinokime, kad Dievas visada gali mus išgelbėti per Jėzų Kristų, Kuris visada gyvas ir užtaria mus prieš Dievą Tėvą.
Širdies tyrumas remiasi Dievo malone. Egoistas ir šykštuolis niekuomet nepajus šios palaimos, kuri vadinama širdies tyrumu. Abraomas buvo pilnas gailestingumo, kuris jam padėjo padaryti tyrą širdį, o su tyra širdimi jis išvydo Viešpatį.
Kodėl čia kalbama apie širdies tyrumą, bet ne apie sielos? Todėl, kad širdis yra sielos centras. Iš širdies išeina įvairūs sumanymai, širdyje slepiasi norai, širdyje susisukusios lizdą glaudžiasi aistros. Todėl mums yra duotas patarimas:„ Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“(Pat.4.23).
Kol medžio šerdis yra sveika, jo šakos gali be baimės plaikstytis vėjuje. Tačiau, kai šerdį pradeda graužti kirminai, apdžiūsta šakos, nuvysta lapai. Žmogaus nuodėmės – tai tas pats kas ir medžio kirminai, kurie graužia medžio šerdį. Ir jokios kitos nuodėmės negraužia taip smarkiai širdies, kaip slaptos. Ištraukite kirminą ant saulės ir jis sudžiūs. Pasisakyk apie savo nuodėmes nors vienam vieninteliam žmogui (geriausia nuodėmklausiui) ir jos atsisveikins su jumis, jų nebeliks. Ir kirminai, ir nuodėmės stiprūs tiktai tamsoje.
Kol Dovydas griežtai laikėsi Dievo įsakymų, jis kalbėjo su Viešpačiu ir be vargo klausė Dievo valios. Bet kai tiktai jis sulaužė Dievo įsakymą, Viešpats nustojo su juo kalbėti ir bendravo su juo per kitus pranašus.
Tyra širdis – tai veidrodis, į kurį mėgsta žiūrėti Viešpats. Viešpats Dievas užrašė Savo vardą visur ir Jo buvimas matomas bet kurioje gamtos paslaptyje, bet betarpiškai, be paslapties Jis parodo Save tyroje žmogaus širdyje. Štai kaip žmogus gali pakilti virš gamtos ir savo paties prigimties! Kaip garbinga ir džiaugsminga žmogui, kad jam suteikta garbė savo ankštoje širdyje priimti Kūrėją, kaip Svečią! Tai tokia didžiulė laimė žmonėms, kad tie, kurie nėra žvelgę į Betliejaus lopšį ir nematė iki kokio laipsnio gali nusižeminti Dievo Meilė, vargiai gali tuo patikėti.
Žmogus gali pakilti ir kristi, bet Viešpats negali pakilti, Jis tegali tiktai nusižeminti. Viešpačiui Dievui jau nėra kur kilti virš Savęs Paties, o žmogui duota galimybė nusklęsti aukščiau savęs paties ir pakilti iki dieviškų aukštumų. Dėl savo silpnybių žmogus krinta žemyn, bet su Dievo pagalba ir jėga pakyla. Žmogus turi tik paruošti savo širdį, išvalyti ją nuo smulkių nuodėmių šiukšlių ir nuo sunkių nuodėmių purvo, o visa kita padarys Viešpaties Dievo Meilė.
Širdis apvaloma tikėjimu, viltimi ir meile, Dievo baime ir mirties bei Dievo Teismo laukimu, kantrybe ir romumu ir dar daug kuo… Jeigu žmogaus širdis ir bus apvalyta visomis šiomis priemonėmis, visgi joje lieka žemės, nuodėmės ir mirties kvapas ir bus tol, kol Šventoji Dvasia, kaip padebesių aukštumų vėjas, neišvėdins jos ir, kaip žaibas, nepripildys jos Savo ozonu. Neveltui Bažnyčios tėvai tvirtina: „ Kada net atsiminimai apie padarytą nuodėmę išnyks, tiktai tuomet galima kalbėti apie tai, kad širdis tapo tyra“.
Širdies tyrumas panašus į kalnų kristalą. Dangaus šviesa praeina pro jo skaidrias sienas ir nesutinka jokios kliūties. Ten nėra nei mažiausių nuodėmių purvo pėdsakų ir niekas netrukdo dangui apšviesti visus sielos kampus ir užkampius.
Mielas tikintysis, kada įžengsi į Dievo karalystę, tavo siela pradžiugins švariausius Viešpaties angelus, kūdikius, kuriuos Viešpats anksčiau yra paėmęs pas Save. Ten tu sutiksi juos visus ir kartu su jais mėgausies išvydęs Viešpaties veidą.
Kad pasiektume amžinąją palaimą, reikia turėti tyrą širdį. Pirmasis žmogus, kada dar buvo be nuodėmės ir nekaltas, turėjo sveiką protą ir neydingą širdį, kalbėjo su Dievu ir nuolat bendravo su Juo. Dievas Savo apreiškimais pranešdavo žmogui apie Savo valią. Kai žmogus sulaužė Dievo įsakymą, nuodėmė sužeidė žmogišką prigimtį. Kad pasiektume pirmapradį tyrumą, tobulumą ir šventumą, žmogui reikia sunkiai darbuotis, reikia kovoti su aistromis, saugoti save nuo blogų minčių, norų ir darbų. Širdis – visų žmogaus norų ir darbų šaknis. Nuo širdies polinkio priklauso mūsų laimė arba nelaimė, palaima arba kančia. Ko žmogus siekia savo širdimi,tas ir yra jo gyvenimo tikslas.
Sakoma, kad širdies tyrumas turi kelias pakopas. Kai širdis yra ant žemiausios tyrumo pakopos ji apibūdinama atviraširdiškumu, kai tikintysis vengia veidmainystės ir suktybių, jis nepastebi apsimestinų gerų širdies ketinimų, kurių iš tikrųjų jo sieloje ir nėra. Jis gyvenime elgiasi taip, kad geri darbai tai yra jo širdyje slypinčių judesių vaisius. Tyraširdis krikščionis vengia žmogiškosios šlovės, kuri gali pakenkti jo ketinimų tikrumui ir pažadinti jame nuodėmingus veiksmus.
Kai širdis yra ant aukščiausios tobulumo pakopos, toks žmogus nuolat prisimena Dievą, savo tikėjimu ir meile stengiasi būti šalia Dievo. Dvasiškai blaivėdamas ir pastoviai save kontroliuodamas, jis su Dievo malone savyje numarina bet kokį negerą norą, netyras mintis ir žemiškas jausmines aistras. Sunku mums silpniems būti ant aukščiausios širdies tyrumo pakopos. Mus dažnai įaudrina aistros, kaip audringos jūros bangos, ir sujaukia mūsų vidinį pasaulį. Žmogus, užtvindytas nuodėmingų veiksmų, pavargsta ir iškrypsta iš tiesos ir gėrio kelio. Apgailėtina būtų žmogaus padėtis, jei jis būtų paliktas vienas kovoje su nuodėmingais įpročiais ir negerais darbais. Krikščionis visada turi ištikimą pagalbą: su nuoširdžiu širdies gailesčiu jis išpažįsta savo dvasines negalias Dievui ir slaptai atgailaudamas gauna visišką atleidimą ir po to savo širdyje pajunta neapsakomo Dievo gailestingumo jausmą. Jam sugrįžta sąžinės ramybė ir nekaltumo dvasia, kurie puošė jo sielą iki nuopuolio. Tad reikia dažniau atnaujinti savo sielą slaptos atgailos pagalba, kad mums su Dievo pagalba būtų galima be baimės tęsti savo žemišką kelionę, pamaldumo ir doros pagalba palaikyti širdies tyrumą.
Mielieji, mes rūpinamės šviesdami savo protą, daugelis stengiasi save praturtinti įvairiomis žiniomis. Tačiau nereikia užmiršti, kad žemiškas išmintingumas su netyra širdimi nesuteiks žmogui niekada tikrosios laimės. Tiktai širdis, apšviesta tikėjimu ir šventa Dievo baime, tarnauja palaimos šaltiniu. Kiek daug yra tyros širdies pavyzdžių! Pažvelkite į Jėzų Kristų ir Jo šventuosius. Jėzus Kristus nuo galvos iki kojų, nuo lopšio iki kapo, nuo darbo iki minties, visas yra tyrumas, visasšventumas, visas aukščiausias gėris, o šventieji savo kūną, kaip sako Šventasis Raštas, nukryžiavo su visomis aistromis ir norais: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis irgeismais“(Gal.5.24)., tokiu būdu apvalė savo širdį tam, kad būtų verti būti ne tik sūnumis, bet ir Viešpaties Jėzaus Kristaus draugais. O kam šie pavyzdžiai per daug tolimi ir nepasiekiami, tam yra artimesnių tyros širdies pavyzdžių. Tai nesugadintos blogo auklėjimo vaikų širdys. Jos tokios gražios, jų tyros sielos, kad Kristus yra pasakęs:„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“(Mt.18.3). Vaikams reikia pagyvenusių proto, o pagyvenusiems vaikų širdies, dėl jos tyrumo.
Tad, kaip matome, reikia rūpintis savo širdies tyrumu. Tiktai tyraširdžiai regės Dievą. Kaip sveikomis akimis lengvai matome dienos šviesą, taip tyromis širdimis tikintysis lengvai gali jausti sieloje dangaus šviesą – Dievo malonės veikimą jau šiame gyvenime. Būsimajame gyvenime jo laukia neapsakomas džiaugsmas – matyti visą Dievo šlovę, kurią mato visi šventieji ir angelai.
Kodėl mums krikščionims būtina turėti tyrą širdį? Pirmoji priežastis – tai krikšto metu duoti mūsų (mūsų vardu tai padarė krikšto tėvai ir gimdytojai) pažadai. Mes įsipareigojome gyventi tyrą, šventą gyvenimą. Kaip gali būti mūsų gyvenimas tyras, neydingas, jei mes neturėsime tyros širdies. Kokios mūsų mintys ir norai, tokie yra ir mūsų darbai, toks ir gyvenimas. Nuo minčių ir norų prasideda ir darbai, kaip derlius nuo sėklos. Jei sėkla gera – geras ir derlius, bloga sėkla – blogas ir derlius. „Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus.  Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų“(Mt.7.17-18). Todėl, kad mūsų gyvenimas būtų tyras, šventas, mums būtina turėti tyrą širdį. Esant tyrai širdžiai mūsų mintys bus tyros, norai šventi, darbai patiks Dievui, vienu žodžiu mūsų gyvenimas bus tikrai krikščioniškas. „Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje“(Lk.11.34). 
Tarp kitko ne vien tiktai krikšto pažadai mus skatina turėti tyrą širdį, bet ir pats Dievas pastoviai to reikalauja. Tokio reikalavimo priežastis akivaizdi, palaikymas tyros širdies pirmiausia reikalingas, kad siela būtų rami, vadinasi dėl asmeninės mūsų laimės, o paskui dėl mūsų krikščioniško dvasinio orumo. Mes krikščionys – Dievo malone esame Jo sūnūs, taip mus vadina Šventasis Raštas, o dangiškojo Tėvo vaikai privalo būti tokie, koks yra jų Tėvas. „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“(Mt.5.48). Mūsų Tėvas šventas, vadinasi ir mes privalome būti šventi, švarūs, šviesios sielos, o tam reikia saugoti savo širdį nuo blogio. Kaip nesaugoti širdies nuo blogio, jei mes privalome būti mūsų Dievo bažnyčios. „Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta“(2Kor.6.16). Nepadoru pastatą laikyti nešvarų, kuris skirtas žemiškajam karaliui. Tuo labiau nepadoru ir baisu laikyti savo širdį netyrą, kurioje nori gyventi karalių Karalius, dangiškasis Karalius. Natūralu žemiškajam karaliui pykti, kas jo namus neprižiūri ir laiko šiukšlinais. Taip pat natūralu dangiškajam Karaliui pykti ant žmonių, kurie savo širdis laiko netyras. Nenuostabu, kad Dievas nutolsta nuo tokių širdžių, nes netyra širdis Dievui yra nauja Golgota. Kiekviena nuodėminga mintis yra naujas Kristaus erškėčiais vainikavimas. Kiekvienas nedoras noras – Jam nauja kūno žaizda. Viešpatie, pasigailėk mūsų! Duok mums tyrą širdį! Ji mums reikalinga, kad neprarastume Tavęs šiame gyvenime, o taip pat, kad matytume Tave veidas į veidą ir apsigyventume Tavo karalystėje. Iš tikrųjų tiktai tyros širdies žmonės išvys Dievą ir tiktai tyraširdžiai apsigyvens Jo karalystėje. Štai kokios priežastys, kad turėtume tyrą širdį.
Yra dar viena ne mažiau svarbi priežastis, kuri skatina turėti tyrą širdį. Mes privalome vienas kitą mylėti. O tikroji, krikščioniškoji meilė moko artimą ir žodžiu, ir pavyzdžiu, stiprina jį ir padeda jam pelnyti dangiškąją karalystę. Tas bus piktadarys artimui, kuris artimą nori išvesti iš doros kelio, nes pastarasis pavagia iš artimo svarbiausią brangenybę, pavagia sielos palaimą, pagaliau pavagia ir pačią sielą. O tas bus tikrasis mums geradarys, tikras draugas, kuris padeda gelbėti mūsų sielą. O, kad būtume savo artimui patarėjai, padėjėjai ir guodėjai mes privalome turėti tyrą širdį. Tokiu atveju viskas mumyse bus naudinga artimui. Koks šaltinis – toks ir vanduo, koks medis – toks ir vaisius. Tyroje širdyje viskas tyra. „ Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga“(Mt.12.35).
Tad su Dievo pagalba stenkimės, broliai krikščionys, turėti tyrą širdį savo ir artimo naudai, Dievo garbei ir savo palaimai. Tuo mes įvykdysime pagrindinę savo pareigą, palaikysime deramą krikščionio orumą, atsidėkosime Jėzui Kristui mūsų Gelbėtojui.
Galima pateikti ne vieną pavyzdį žmonių, kurie turėjo tyrą širdį. Be abejo akivaizdžiausias ir mums nepasiekiamas tyros širdies pavyzdys yra Jėzus Kristus. Apaštalas Petras sako:„Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos“(1Pt.2.22). Pranašas Izaijas sako:„…jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio"(Iz.53.9). Jėzus Kristus – vienintelis tobuliausio tyrumo širdies pavyzdys žemėje. Tas pavyzdys mums nepasiekiamas. Dargi šventieji nėra pasiekę tobulo tyrumo širdies.
Tarp visų žemėje gimusių viena nesutepta ir tyriausioji Dievo Motina yra arčiausiai tikro ir tobulo tyrumo širdies. Ji mums tyros širdies pavyzdys. Ji yra nekaltų mergaičių ir bernelių globėja.
Jonas Krikštytojas, nuostabus dykumų gyventojas ir atgailos skelbėjas, griežtas nekaltybės saugotojas, didysis kovotojas už tiesą ir kankinys yra tyros širdies pavyzdys.
Visi švento pamaldumo atsiskyrėliai stengėsi pasiekti tyrą širdį ir pagal savo išgales tai pasiekė.
Pasakojama, kad šventasis Izidorius per keturiasdešimt savo žygdarbių metų, jausdamas nuodėmingas mintis, niekuomet nepasidavė nei norams, nei pykčiui.
Istorija žino šventąjį Sisojų, kuris gali būti tyros širdies pavyzdžiu. Jis visiškai buvo atsisakęs visų pasaulio norų ir minčių, pasiekęs pradinį paprastumą, tapo, kaip kūdikis, tiktai be kūdikiškų trūkumų. Šventasis Sisojus dargi klausė savo mokinio:„Aš valgiau, ar nevalgiau?“ Būdamas pasaulyje kūdikiu, Dievui jis buvo tobulas savo siela.
Šventasis Andriejus, dėl Kristaus nepilnaprotis, yra didžiulis tyros širdies pavyzdys ir buvo iš Dievo gavęs už savo moralinį tyrumą ir sielos nuolankumą aiškiaregystės dovaną. Jam gyvenant Konstantinopolyje buvo stačiatikių šventikas, pasninkautojas, atsiskyrėlis, maldininkas, kurį visi gerbė. Susitiko su juo šventasis Andriejus ir mato, kad jį gaubia kažkoks tamsus rūkas, o aplink kaklą apsivijusi gyvatė su užrašu: „Gobšumo gyvatė“. Štai kokia buvo jo siela! O kiti nieko nematė. Pamatė Šventojo Andriejaus dvasios akys.
Šventasis Antonijus, nuostabus pasišventėlis, griežtas pasninkautojas, maldininkas, savo darbais pasiekęs tyrą širdį, irgi turėjo aiškiaregystės dovaną. Kartą jis kalbėjo su savo mokiniais ir pamatė šviesos juostą, kylančią į dangų. Įsižiūrėjęs į ją, jis pasakė: Tai šventasis Amonas žengia į dangų, lydimas angelų“.
Taigi, kad padarytume širdį tyrą, reikia atsisakyti nuodėmių ir jų nekartoti, tai yra būti nenuodėmingu. Kad pasiektume širdies tyrumą Kristaus Moksle nurodytas kelias ir duotos priemonės sprendžiant šį uždavinį. Parodyti žingsniai, kuriuos darant, žmogus pasieks širdies tyrumą. Tam reikia atsisakyti blogų darbų, daryti gera, saugotis nuodėmės, atgailauti ir melstis, būti nuolankiu ir mylėti Dievą bei artimą, kovoti su puikybe ir egoizmu, būti gailestingu ir geradariu, pastoviai prašyti Dievo pagalbos. „Jeigu kas apsivalys nuo tų ydų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Valdovui, pasirengęs kiekvienam geram darbui. Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties“(2Tim.2.21-22). Šioje kovoje reikia ir proto šviesos bei laisvos valios, kad nenukryptume nuo šio kelio. Tyraširdžiai jaučia sielos ramybę, džiaugsmą ir palaimą. Kristus sako, kad už savo dvasinį tyrumą tie žmonės gaus didelį atlygį, jie regės Dievą, nes širdies tyrumas yra būtina vienybės su Dievu sąlyga, kad gautume Dangaus karalystę.
Kristaus šeštasis palaiminimas buvo paskelbtas judėjams, kurie griežtai laikėsi ceremoningo švarumo. Žydai stengėsi prie tokio švarumo, bet nesirūpino savo širdies tyrumu, tai yra dvasiniu tyrumu. Pas žmogų, kurio širdyje gyvena Kristus, pasireiškia dvasinis tyrumas: kilnios mintys, noras daryti gera, išmintis. „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“(Jok.3.17). Todėl tyros širdies žmonės ne tiktai nenusideda kūnu, bet dargi sielos gilumoje yra laisvi nuo nuodėmingų minčių, puikybės, savimeilės. Jie yra nuolankūs, nesavanaudiški ir švarios sielos, kaip vaikai, todėl, kad jų siela persmelkta atkaklia Dievo meile. Tyraširdžiai tampa kitais žmonėmis, nes pažįsta Dievą. Žmonės, apvalę savo širdį, pradeda naują bendravimą su Dievu, kaip su savo Gelbėtoju. Jie priima Dievą, kaip savo Tėvą.
Šventasis Grigorijus apie širdies tyrumą rašė: „… žmogui, apvaliusiam savo sielos dvasinį regėjimą, siūlomas džiaugsmingas Dievo regėjimas. Taip mus moko žodis (tai yra Viešpats Jėzus Kristus), kai mums sako, kad „ Dievo karalystė yra jūsų viduje“. Tai mus moko, kad žmogus, apvalęs savo sielą nuo visokių aistringų paskatų, atspindės savo vidiniu grožiu dieviškojo paveikslo panašumą. Geru gyvenimu nuplauk purvą, prilipusį prie tavo širdies ir tuomet suspindės tavo dieviškasis grožis“.
 
 
 
9. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais
Kristaus mokslas – tai meilės ir taikos geroji naujiena. „Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!(1Pt.3.11) Ar buvo kada nors krikščionybė rimta taikos palaikymo jėga? Krikščionys neturi socialinių, o juo labiau politinių priemonių, kad nuramintų blogį ir priešpriešą. Pas pirmuosius Kristaus pasekėjus tebuvo tiktai viena priemonė – Dievo Žodis. Galilėjos žvejai su didžiule jėga liudijo gyvąjį Dievą, kuris Kristuje Save sutaikė su pasauliu. Žodis apie dangiškąją taiką, Kristaus pamokslai apie tarpusavio meilę buvo susitaikymo ir visuomenės švietimo šaltinis. Krikščionis, dalyvaudamas sutaikinimo procese, tęsia Kristaus tarnystę. Krikščionių rolė įtakojant taiką pasaulyje yra labai didelė ir įvairiapusė. Ta įtaka gali pasireikšti per maldą, Evangelijos sklaidą, per tinkamą asmeninį gyvenimą ir gerą pavyzdį, per gerus darbus artimo labui. Tokie darbai krikščionį daro panašų į Dievą. Koks buvo Kristaus atėjimo tikslas į žemę? Jis atėjo į pasaulį, kad išgelbėtų žmones nuo blogio ir nuodėmės. Jis parodė visam pasauliui Dievą Tėvą, kuris apglėbia savo meile ne tiktai atskirus žmones, bet ir visą pasaulį.
Dievo Žodis kviečia tokiai gyvenimo sąrangai žemėje, kuriai esant, dar gi, mintis apie karą turėtų būti beprotystė ir žmonės turėtų perlydyti kalavijus į arklus ir ietis – į pjautuvus. Kristus sako:„  Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“ Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne, – sugrįš pas jus“(Lk.10.5-6). Žymusis krikščionis taikdarys Pranciškus Asyžietis, norėdamas būti naudingas Dievui ir žmonėms, meldėsi taip:
Viešpatie, 
              Padaryk mane Ramybės nešėju:
                          Ten, kur neapykanta, leisk pasėti Meilę;
           Ten, kur skriauda – Atleidimą;
         Ten, kur abejonė – Tikėjimą;
 Ten, kur neviltis – Viltį;
 Ten, kur tamsa – Šviesą;
             Ten, kur liūdesys – Džiaugsmą.

 Dieviškasis Mokytojau,
                          Leisk nelaukti paguodos, o kitus guosti.
                                Padaryk, kad nesiekčiau, jog mane suprastų,
O aš kitus išklausyčiau;
                               Kad ne mane mylėtų, o aš kitus mylėčiau…
Nes duodami gauname,
                           Kai mes atleidžiame, mums atleidžiama.
                                           Kai mirštame – užgimstame Amžinam Gyvenimui.

Viešpats į Pranciškaus širdį įdėjo raminančią meilę. Jo malda, ištarta jau labai seniai, daugiau kaip prieš aštuonis šimtus metų yra aktuali ir šiandien. Ji primena mums, kad Evangelijos skelbimo negalima atskirti nuo taikos skelbimo.
Mąstant apie žmonijos likimą, kai kada iškyla klausimas:„Jei Dievas nori, kad žemėje būtų teisinga taika, tai kodėl Jis nepriverčia žmonių, kad jie vykdytų Jo valią?“ Pagal Dievo planą žmogus, kaip protingas sutvėrimas, gauna iš Dievo visišką laisvę kurti savo likimą, o taip pat ir kitų. Ir žmogus, ir visa tauta yra, tam tikra prasme, savo likimo šeimininkė. Visiems Biblijos skaitytojams gerai žinoma senovės Ninevės istorija. Ninevės gyventojai, išgirdę pranašo įspėjimą apie galimą miesto sunaikinimą, pasiryžo pakeisti savo gyvenimą į gerą. Dievas, pamatęs jų pasikeitimą, pagailėjo ir nelaimės nesiuntė. Nukrypdamas nuo Dievo duoto kelio, žmogus pats tampa savo kančių šaltiniu. O taikdarių asmenyje Dievas stato žmogų prieš laisvo ir sąmoningo pasirinkimo būtinybę:„Gyvenimą ir mirtį aš tau pasiūliau, palaiminimą ir prakeikimą. Rinkis gyvenimą…“
Žodžiai „taikdarys“, „taikdariška veikla“ dažnai minimi šiandieną pasaulietinėje spaudoje. Ką jie reiškia tikėjimo prasme? Taikdariu mes laikome žmogų, kuris pats nesukelia nesantaikos ir nesutarimų bei jų priežasčių, ir kitus tarpusavyje konfliktuojančius sutaiko ir nuramina. Tokia veikla panaši į Dievo Sūnaus veiklą, kuris sutaikė Dangų su žeme, Dievą su žmogumi. Taigi taikdariai – tai žmonės, kurie, gyvendami pasaulyje su kitais, panaudoja savo priemones, savo įtaką, savo pastangas, kad sutaikytų žmones, užkerta kelią nesantaikoms, sutaiko priešininkus ir t.t. Tai žmonės labai panašūs į Dievą, tapusį žmogumi, atėjusį į žemę tam, kad sutaikytų Dievą su žmonėmis. Viešpats pasakė:„Palaiminti taikdariai“. Todėl norintys būti palaiminti, laimingi, įeiti į Dangaus karalystę, turi būti taikdariai, tai yra skleisti taiką ir pirmiausia savo sieloje. Mes privalome pirmiausia nuraminti save, padaryti save tokiais, kad mūsų siela dėl nieko nesipiktintų. Mes privalome labai ramiai reaguoti į visus išbandymus, nuoskaudas ir į viską, kas mums gali pažeisti dvasinę pusiausvyrą, sielos ramybę. Mes visomis jėgomis turime stengtis sukurti savyje pastovią, niekieno nesugriaunamą ramybę, kad taika būtų mūsų viduje ir tarp mūsų artimųjų. Tam turime rodyti pavyzdį kitiems, su visais turime elgtis draugiškai, nesukelti pretekstų nesutarimams, jiems priešintis visomis jėgomis ir būdais bei taikinti besikivirčijančius. Jei tai negalime patys padaryti, tai reikia melsti Dievą, kad jie susitaikintų. Tarpusavyje gyventi reikia taikoje ir ramybės bei meilės Dievas bus su mumis. „Taikiai sugyvenkite tarp savęs!“(1Tes.5.13) „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“(2Kor.13.11). Palaimintasis Augustinas rašė apie savo motiną Moniką:„ Kur tiktai nesutardavo tarp savęs ir ginčydavosi, ten jinai pasirodydavo – kur galėjo būti taikdare.“
Šventasis Jeronimas taikdariu laiko tokius žmones, kurie visų pirma savo širdyje, o paskui tiktai kitų nesutariančių širdyse įgyvendina ramybę ir taiką. Kokia būtų nauda, jeigu mes sutaikintume kitus, o mūsų sieloje kautųsi ydos. Tačiau Jeronimas nepaaiškina, kodėl taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Koks yra ryšys tarp taikdarių ir Dievo vaikų? Reikia pastebėti, kad Kristaus išsireiškimas yra originalus ir taikdarystės suderinimas su Dievo vaikais tiktai Jam ir priklauso. Ką Jis norėjo pasakyti, paaiškinti sunku. Pagal Joną Auksaburnį taikdariai bus vadinami Dievo vaikais todėl, kad jie pamėgdžioja Dievo Sūnų.
Feofilaktas sako, kad iš esmės taikdariai yra tie, kurie savo mokslu atveda nesutariančius prie Dievo. Jie yra Dievo vaikai, nes Vienatinis Sūnus sutaikė mus su Tėvu.
Biblijoje taika reiškia ne tiktai nemalonumų nebuvimą, bet taip pat ir naudojimąsi visu gėriu. Biblija palaiminta laiko ne tą taiką, kuri reiškia, kad nėra problemų, bet tą, kuri yra dabarties ir jos problemų įvertinimo rezultatas, jų sprendimas bei išvengimas. Šis palaiminimas reikalauja ne pasyviai priimti problemas, ji reikalauja aktyviai nugalėti problemas ir įgyvendinti taiką tuo atveju, kai kelias į taiką eina per kovą. Taigi palaiminti taikdariai todėl, kad jie daro dievišką darbą. Žmogus, siekiantis taikos, daro tą patį darbą kaip ir Dievas:„O ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen“(Rom.15.33); „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“(1Tes.5.23); „Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją – mūsų Viešpatį Jėzų,  tepadaro jus tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte jo valią“(Žyd.13.20).
Daug ankstyvosios Bažnyčios teologų suprato šį palaminimą grynai dvasine prasme ir manė, kad ji turi tokią prasmę: palaimintas žmogus, pasiekęs taiką ir ramybę savo širdyje ir savo sieloje. Kiekviename iš mūsų vyksta vidinė kova tarp gėrio ir blogio ir mus visada tempia iškart į dvi puses. Laimingas žmogus, pasiekęs savo vidinės taikos ir ramybės, kuriame ta vidinė kova baigėsi ir kuris jau yra atidavęs savo širdį Dievui.
Žodis taika turi dar vieną prasmę. Apie ją galvojo rabinai. Jėzus, turbūt, turėjo omenyje būtent tą prasmę. Aukščiausias tikslas, kurį gali pasiekti žmogus – tai įgyvendinti teisingus santykius tarpo žmonių. Kai kurie žmonės dažnai būna nemalonumų, nesutarimų šaltiniu. Iš kitos pusės, yra žmonės, kurie bando nutiesti tiltus tarp besivaidijančių pusių, gali nuraminti ir paguosti nelaimėje. Tokie žmonės dirba Dievo darbą, nes Dievo tikslas yra įgyvendinti taiką tarp žmonių ir Dievo, o taip pat tarp žmonių. Visus, vienijantis žmogus, dirba Dievo darbą.
Žmogus, pasiekęs taiką ir ramybę savo sieloje, yra turtuolis. Tačiau šis turtas nepraeinantis, bet amžinas, dvasinis, tikras. Jis gali juo ne tik pats naudotis, bet be jokios žalos juo gali dalintis su artimu – gali tapti taikdariu. Tegul tiktai mūsų nesuklaidina, atrodytų, labai paprastas lengvumas tarnauti Kristui šiame kelyje. Viešpats ne šiaip sau yra pasakęs Savo mokiniams:„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.  Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“(Mt.10.34-36). Labai dažnai šiuos žodžius naudojo ir tebenaudoja ateistai, kaip beprasmybės pavyzdį Evangelijoje, kaip prieštaravimą bendram Kristaus mokslui. Iš tikrųjų, argi Kristus atėjo sukiršinti žemės ir supykinti vieną bendros šeimos narį su kitu? Aišku, kad Kristaus ketinimai buvo visai priešingi – Jis norėjo atnešti į žemę taiką ir meilę ne tiktai artimiesiems, bet ir priešams. Tačiau pasaulyje veikia ne vien tiktai geroji Dievo valia, bet ir jai besipriešinanti blogoji piktojo ir tų valia, kurie jį seka. Taip kyla kovos neišvengiamumas tarp gėrio ir blogio ir pasaulio pasidalinimas į dvi stovyklas – Dievo šalininkų ir velnio šalininkų. Apie tai ir kalbėjo Jėzus Kristus mokiniams. Atėjus Kristui, ta kova dar labiau paaštrėjo ir velnias apie tris amžius persekiojo krikščionis. Ir pasibaigus persekiojimams, krikščioniškų valdovų laikais, kai krikščionybė buvo pripažinta vyraujančia religija, velnias nenustojo kovoti prieš Kristaus pasekėjus ir tuos, kurie vadinosi krikščionimis, bet buvo faktiškais velnio pavaldiniais. Nors ir mažiau, negu persekiojimų laikais, bet mokinių, kenčiančių už Kristų, buvo visais laikais. Apie tai ir įspėja Viešpats Savo mokinius, kalbėdamas apie susiskaldymą, dargi šeimoje, apie krikščionių priešus, dargi namiškių tarpe. Kaip jau buvo minėta, vienas iš Kristaus atėjimo tikslų buvo taikos įtvirtinimas žemėje. Jis sakė Savo mokiniams: „Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs“(Mk.9.50). O žengdamas į dangų bylojo: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę“(Jn.16.33) ir „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“(Jn.14.27). O tuos, kurie nutarė sekti Jį taikdarystės kelyje, Jėzus palaimino, sakydamas: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“.
Pasakojama, kaip vienas vienuolis, susižavėjęs šiuo palaiminimu, paliko vienuolyną ir išėjo į pasaulį, kad darbuotųsi Kristaus taikos įgyvendinimu tarp žmonių. Neilgai jis tebuvo pasaulyje ir greitai sugrįžo: jam nepavyko numalšinti nei vieno ginčo, užgesinti nei vieno kivirčo. Apsigyveno jis pradžioje gretimai besikivirčijančio brolio. Kalbėdamasis su juo, jis įkalbinėjo pastarąjį, kad jis gyventų taikiai   visais ir visiems atleistų. Anas truputį pakentėjo, o paskui supyko ant vienuolio, kuris turėjo pabėgti nuo jo. Pabėgęs jis labai verkė prieš Dievą, kad nesugebėjo sutaikyti tarpusavyje žmonių. Tuomet vienuolis suprato, kad reikia ieškoti Dievo valios ir gyventi taip, kaip Viešpats nori, bet ne pačiam ieškoti ir prisigalvoti sau žygdarbių.
Nereikia taikdario uždavinių suprasti taip siaurai, kaip suprato šis vienuolis. Taikdarys – tai tas žmogus, kuris skleidžia taiką aplink save, ramina širdį, ramina sielas, įkvepia aplinkiniams tikėjimą ir viltį, sutaikina su Dievu, su gyvenimu, pasauliu ir žmonėmis. Taikdarys lyg įkalina kitus savo taikinga nuotaika, savo sielos taikingumo dvasia, įkvepia aplinkiniams džiaugsmingą požiūrį į pasaulį. Visa tai galima, aišku, tiktai esant pačiam visiškai dvasiškai sveikam.
Sutaikinti besiginčijančius yra dalinis atvejis. Šiuo atveju pasiekiama nedaug: čia reikia radikaliai gydyti besiginčijančių sielą, diegti jiems tarpusavio meilę, nuolaidumą, kantrybę. Tai yra sielos ilgalaikio gydymo  uždavinys, bet ne vienkartinio priešpriešos priepuolio pašalinimas. Kartais būna atvejų, kai netobulam krikščioniui tenka taikinti su juo besiginčijantį žmogų arba sutaikinti artimus. Pirmuoju atveju visų pirma reikia nuraminti save prieš tą pykstantį žmogų, jo nuoširdžiai atsiprašyti, paprašyti jo atleidimo, prisiimant sau visą kaltę. Pagaliau reikia naudotis pagrindiniu mūsų ginklu visuose reikaluose – tai malda. Susitaikymui reikia melsti Dievo Motiną, kaip visų krikščionių motiną ir šventąjį, kurio vardą turi tas besiginčijantysis. Malda yra labai patikimas krikščionio dvasinis ginklas, kuris yra visada po ranka ir galima juo naudotis gesinant siaučiantį pykčio ir neapykantos gaisrą.
Septintasis palaiminimas visiškai triumfuos Dangaus karalystėje. Ką Kristus turėjo galvoje, sakydamas šiuos žodžius. Pirmiausia į galvą ateina taikingų žmonių įvaizdis, kuris stengiasi gyventi su kitais taikoje ir santarvėje, vykdydami apaštalo Pauliaus nurodymą: „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“(2Kor.13.11). Tačiau labiau tiktų ramius ir tylius žmones, kurie stengiasi išvengti konfliktinių situacijų, priskirti prie tų, kuriuos Kristus pavadino romiais. Tuomet gal kalba eina apie pacifistus, kurie protestuoja prieš karą, prieš smurtą, kovoja prieš įvairių konfliktų kurstymą. Bet Kalno pamoksle kalbama ne apie tai, kad gyventume taikoje arba kovotume už taiką, bet už tai, kad tą taiką kurtume.
Daug kas gali pagalvoti apie taikdarių pajėgas ir panašiai. Iš tikrųjų senais laikais tuo žodžiu buvo vadinami valdovai, kurie savo valdžia ir karine jėga priversdavo tautas gyventi taikoje. Kristaus laikais tokiu taikdariu buvo Roma, kai imperatoriui Augustui savo pergalių dėka pavyko priversti savo pavaldinius paklusti, taip vadinamai, „Romos taikai“ (Pax Romana). Naujosios eros pradžios atžymėjimui imperijos sostinėje buvo pastatytas taikos altorius (Ara Pacis Augustae).
Nors pacifistų veikla ne prieštarauja, ką moko Išganytojas, tačiau evangelinis palaiminimas reiškia truputį ką kitą. Tikruoju taikdariu yra ne tas, kuris įgyvendina taiką, sutaikindamas priešininkus, bet tas, kuris sunaikina pačią priešpriešą. Ta prasme apaštalas Paulius sako, kad Kristus Savo kryžiumi sunaikino nesantaiką:„Jis įkūrė taiką  ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą(Ef.2.16). Graikiškas terminas „taikdariai“ dar labiau išplečia šią sampratą, aiškindamas, kad kurti taiką ir ramybę yra tas pat kaip kepėjui iškepti duoną, kaip puodžiui padaryti vazą, kaip skulptoriui – statulą. Jie taip yra įsimylėję taiką, kad yra pasirengę aukoti savo ramybę, gerbusį ir netgi gyvenimą.

Šventajame Rašte daugiau niekur šis terminas nesutinkamas, tačiau yra jam artimi pagal prasmę kiti išsireiškimai. Pavyzdžiui, patarlių knygoje yra šmaikštus pasakymas:„Kas pro pirštus žiūri į kaltę, padaro skausmo, o žmogus, kuris atvirai išbara, skleidžia ramybę“(Pat.10.10). Taikos reikalas reikalauja drąsos. O Šventajame Rašte sutaikinti besipykstančius yra vienas iš pagrindinių gailestingumo reikalų. Geriausia, ką gali žmogus padaryti kitam, tai padėti jam gyventi taikoje ir tarpusavio supratime. Neveltui Evangelijoje palaiminimas taikdariams tampriai siejamas su broliška artimo meile. Štai kodėl pažade sakoma:„Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“(Lk.6.35). Tuo pačiu Kristus Savo mokiniams sako:„Jūs ištiktųjų tampate Aukščiausiojo vaikais, kai atleidžiate priešams, kada duodate, nieko nelaukdami mainais“.
Ta prasme palaiminimas taikdariams – tai Bažnyčios palaiminimas. Įvairiomis epochomis ir dar visai neseniai, o taip pat ir šiandien Bažnyčios geriausieji sūnūs pasisakydavo ir pasisako prieš įvairius konfliktus. Tokia pozicija yra labai svarbi ir reikalinga būna tais momentais, kai kitų tarpininkų ir užtarėjų nėra greta. Aišku, kad ir šiandien būti taikdariu yra pagrindinis krikščionio pašaukimas, dar gi, kai kalba eina apie neaiškius, dalinius, mažareikšmius nesusipratimus.
Biblijoje žodis „taika“ tampriai siejasi su tokiais žodžiais, kaip gailestingumas, tiesa, malonė, susitaikymas, nuraminimas. Pavyzdžiui, apaštalas Jokūbas sako:„O teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką“(Jok.3.18). Kalno pamoksle taikdariai pateikti, kaip Dievo Tėvo reikalo tesėjai, kuris Savo Sūnuje įkūnijo taiką tarp žmonių. Dar daugiau, pagal apaštalą Paulių Pats Kristus tampa mūsų taika: „Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę“(Ef.2.14). Todėl krikščionys, kurie neša kitiems Kristaus taiką teisingai vadinami Dievo vaikais, nes jie yra tikrojo taikdario – Paties Viešpačio pasekėjai.
Šventajame Rašte dažnai kalbama apie dievišką taiką ir ramybę: „Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“(Fil.4.7). Šiuo atveju žodis taika ar ramybė parodo ne tiktai, ką Dievas kuria, bet ir tai, kuo Jis yra. Beveik visos senosios religijos pasakoja apie dievų bendrijas, kurios gyvena nuolatinėje nesantaikoje (pavyzdžiui, Babilonijos ir Graikijos dievai). Toks palyginimas leidžia pamatyti ir suprasti Švenčiausiosios Trejybės didingumą, kaip tobuliausios vienybės meilę.
Galima numatyti tiesioginį ryšį tarp taikos, kaip dovanos iš aukštybių, ir Šventosios Dvasios. Todėl jų simboliu yra balandis. Tokiu būdu taikdarių palaima yra ne tame, kad jie aplink save siekia taikos, bet tame, kad jie yra tarpininkai, tai yra perduoda Dievo taiką ir ramybę, Kristaus taiką ir ramybę.
Jėzus Kristus visur kūrė taiką ir ramybę. Žmogui nėra kito kelio siekiant taikos su Dievu, kaip tik per Kristų, per Jo įsakymų vykdymą. Todėl taikdariai – tai tokie žmonės, kurie panašiai, kaip Kristus, turi gerą širdį, gerbia Dievą, stengiasi padėti artimui, savo sieloje stengiasi užlaikyti romią ir nuolankią Jėzaus Kristaus dvasią. Tokie žmonės išsiskiria romumu ir švelnumu, turi sielos nuolankumą, savo poelgiais stengiasi sukurti taiką tarp žmonių, nesiginčija ir nekonfliktuoja, neša džiaugsmą ir ramybę aplinkiniams.
Jeigu žmogus savo širdyje turi Dievą, tai Dievo malonė numarina tokiame žmoguje priešiškumo, nesantaikos ir blogio norą. Tokio žmogaus širdyje nėra nei pavydo ir pykčio, neapykantos, tuštybės ir pasididžiavimo. Toks žmogus nori kitiems daryti gera, tampa taikdariu ir skleidžia dangiškosios taikos veikimą žmonėms. Toks žmogus turi gerą širdį, taikų charakterį ir aplinkiniams skleidžia dangišką meilę. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“(1Jn.4.7). Jėzaus Kristaus pasekėjai, gyvenę taikoje su Dievu ir artimais, skleidžia aplink save Kristaus meilės šviesą ir Dievo taiką, žodžiu ir darbu sulaiko artimą nuo nuodėmės. Todėl tokie žmonės ir bus vadinami Dievo vaikais, nes jie tęsia Jėzaus Kristaus taikos reikalą žemėje. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“(Rom.8.14).
Taigi žmonės bus vadinami Dievo vaikais ir bus palaiminti, tai yra laimingi už tai, kad bus taikdariai, tai yra už tai, kad kurs Kristaus taiką aplink save. Kas yra Kristaus taika? „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“(Jn.14.27), – sako Kristus žmonėms. Kitoje vietoje patikslina: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę“(Jn.16.33). Kristaus taika – tai visų pirma Dievo meilės išraiška, dangiškos meilės, kurią visam pasauliui ir visiems žmonės skleidžia Jėzus Kristus. Dievo taika ir ramybė įkvepia žmonių sielose romumą, ramybę ir meilę. „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“(2Kor.13.11). Dievo taika ir ramybė gina žmogų nuo bet kokio sujaudinimo ir baimės, išlaisvina žmogų nuo buitinių rūpesčių, ką valgyti ir ką gerti, arba kuo apsirengti, nes niekas negalės „nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“(Rom.8.39).
Visu tuo, kuo žmogus mėgaujasi gyvenime, ar yra dar kas nors malonesnio, kaip taikus gyvenimas? Visa, ką išvardinsite gyvenimo malonumais, jie bus malonūs tiktai tuomet, kada bus siejami su taika. Tegul bus visko, kas vertinga gyvenime: turtas, sveikata, žmona, vaikai, namas, artimieji, draugai, sodas… Tegul tai visa bus, bet nebus taikos, tai kokia iš to nauda? Pagalvokite, kas bus per gyvenimas tokių žmonių, kurie nesugyvena tarpusavyje ir įtarinėja vieni kitus. Jie bus paniurę, vienas kito vengs, nesikalbės, negalės vieni į kitus pažiūrėti, vienų ausys bus uždaros kitų žodžiams. Visa, kas vieniems malonu – kitiems bjauru ir atvirkščiai. Todėl tas, kuris apsaugo juos nuo tokios ydos, tas padaro didžiausią geradarystę ir teisingai gali būti pavadintas palaimintu, tas daro Dievo darbą, sunaikina žmonėse blogį. Viešpats tokį taikdarį ir vadina dievo vaiku, nes jis gražina visuomenei ramybę, tampa tikrojo Dievo sekėju.
Bet prieš tai, kaip tapti taikdariu, žmogus turi turėti taikią savo sielą, o po to Dievo taiką ir ramybę skleisti kitiems. Žmogus turi pasiekti tokią būseną, kad jo siela niekuo nesipiktintų. Toks žmogus turi ramiai reaguoti į gyvenimo išbandymus ir sunkumus, nepažeisti savo dvasinio romumo. Pasiekęs savo sielos dievišką ramybę, toks žmogus gali skleisti ramybę kitiems. „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.  Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats.  Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“(Rom.12.18-21). Kaip matome, Kristaus taika ir ramybė yra Dievo meilės išraiška, bet neišlaisvina žmogų nuo priešinimosi blogiui, nes „VIEŠPATS myli tuos, kurie nekenčia pikto, saugo savo ištikimųjų gyvastį, – gelbsti juos iš nedorėlių rankos“(Ps.97.10).
Tam, kad pasiektume savo sielos dievišką ramybę, o taip pat, kad blogį nugalėtume gėriu ir įsivyrautų gera taika, sujungianti žmogų su Dievu, taikdariui reikia parodyti daug atkaklumo, tvirtumo ir dvasinio ryžtingumo. Pats Jėzus Kristus kalbėjo apie tai, kad Jo mokslas gali sukelti daug sukrėtimų ir žmonių priešpriešų, o iš Jo pasekėjų pareikalaus dvasios stiprybės ir ištikimybės Kristaus tikėjimui.
Tokiu būdu taikdariu tampa toks žmogus, kuris savo gyvenimu ir darbais liudija Kristų (tai yra skleidžia Jo mokslą ir seka Jį). Ir, paėmęs savo kryžių (tai yra nemurmėdamas kenčia gyvenimo sunkumus, išbandymus ir kančias), aukoja savo gyvenimą už Viešpatį, kurdamas žemėje Kristaus taiką ir ramybę, skleisdamas dangiškąją meilę ir gyvenimo tiesą.
Šiuo palaiminimu Kristus ne tik smerkia tarpusavio nesutarimus ir neapykantą žmonėms, bet reikalauja daugiau, kad mes taikintume kitus. Šiuo palaiminimu norima, kad mes taptume taikdariai, tai yra tais, kurie pasaulyje įgyvendina taiką. Tuo atveju mes tapsime Dievo vaikais, nes ir Vienatinis Dievo Sūnus atėjo tam, kad mus sutaikintų su Dievu ir besivaidijančius tarpusavyje.
Dažnai galvojama, jei nėra karo, arba konfliktas sustabdytas, tai jau taika. Susipyko sutuoktiniai, paskui išsivaikščiojo po skirtingus kampus, pasibaigė šauksmai ir tarpusavio užgauliojimai – štai ir taika atstatyta. Tačiau tokiu atveju net ir mintyse nėra nei taikos, nei ramybės, vien tiktai susierzinimas, nuoskauda, pyktis ir įniršis. Konflikto ir atviros priešpriešos užgesinimas dar nėra tikroji taika, nes taika yra ne neigiama samprata, kuri charakterizuojama konfrontacijos požymių nebuvimu, bet giliai teigiama samprata, palaiminga realybė, išstumianti net bet kokios priešpriešos idėją ir užpildanti žmogaus širdį arba visuomeninių santykių erdvę. Tikrosios taikos požymiu tarnauja dvasinis sutarimas, kai pyktį ir susierzinimą pakeičia santarvė ir ramybė.
Senovės žydai tokią būseną vadino žodžiu „šalom“, manydami, kad tai yra Dievo palaiminimas, nes taika yra nuo Dievo. Ir Viešpats kalba apie tą patį: taika, kaip ramybė yra Dievo palaiminimas. Apaštalas Paulius laiške efeziečiams sako apie Viešpatį:„Jis yra mūsų sutaikinimas“(Ef.2.14). Taigi taika yra Šventosios Dvasios malonė. Taika liudija, kad žmonių gyvenime viešpatauja Dievo malonė. Viešpats yra taikos šaltinis ir davėjas, Savo gimimu atnešęs ją žmonėms.
Ką tuomet turi pasirinkti žmogus ir kuo turi pasižymėti jo taikdariška veikla? Apaštalas Paulius sako:„Dievas yra mus pašaukęs santaikai“(1Kor.7.15). Dažnai Kristus mokiniams linkėdavo: „Ramybė Jums“. Tai ir yra Dievo kvietimas, į kurį privalo atsiliepti žmogus. Atsakymas gali būti dvejopas: arba mes atidarome savo sielą, priimdami Dievo ramybę, arba pastatome neįveikiamas kliūtis Dievo malonės veikimui. Paprastai vaikai yra savo tėvo darbų tesėjai, taip šeimoje nusistovi perimamumo principas bei ryšiai. Ar ne taip reikia ir suprasti Viešpaties žodžius, kad Dievo vaikais bus vadinami tie, kurie pratęs Tėvo darbą, įgyvendinant taiką?
Taika yra ramybė, o ramybė – pusiausvyra. Iš fizikos žinome, kad ramybės būsenoje tegali būti tiktai stabiliai subalansuota sistema. Vadinasi pusiausvyra, balansas yra būtina ramybės sąlyga.
Kokiomis aplinkybėmis įsiviešpatauja žmogaus sieloje taika? Kada yra subalansuotos įvairios jo dvasinės prigimties savybės, kai yra harmonizuoti jo vidiniai troškimai, kai pasiektas balansas tarp dvasinės ir fizinės prigimties, tarp proto ir jausmų, tarp poreikio ir galimybių, tarp įsitikinimų ir veiksmų. Tačiau tokia sistema neteks pusiausvyros kiekvieną kartą, kai tarp žmogaus vidinio gyvenimo komponentų sutriks pusiausvyra. Perkeliant tai į išorinį pasaulį, galima sakyti, kad tenai taika įsivyraus tik tuomet, kada pusiausvyroje bus asmens, šeimos, visuomenės ir valstybės interesai, nes čia stabilumas pasiekiamas tik esant teisingam teisių, pareigų ir atsakomybės paskirstymui. Neveltui teisingo teismo simboliu tarnauja Femidos rankose esančios svarstyklės. Kitais žodžiais sakant tarp taikos, pusiausvyros, ramybės ir teisingumo egzistuoja gilūs vidiniai ryšiai. Sąžiningumo pusiausvyra ir yra būtina taikos sąlyga, nes negali būti taikos be teisingumo.
Gyvenimas žmogui pastoviai sukuria situaciją, kai jam reikia atkūrinėti pusiausvyrą tarp prieštaringų vidinių norų. Pavyzdžiui, kartais nesiderina poreikiai ir galimybės: norisi turėti prabangų automobilį, bet trūksta lėšų. Čia galimi du atvejai: arba suderinti savo norus ir galimybes, arba, nesustojant prieš nieką, visomis jėgomis stengtis patenkinti savo norus. Kai tarp žmogaus galimybių ir norų nėra harmonijos, jis kankinasi ir tai jam sukelia papildomai pavydo jausmą. Vidinė taika bus pasiekta tik tuomet, kai svarstyklės, ant kurių lėkštelių yra mūsų norai ir galimybės užfiksuos pusiausvyrą.
Kitas pavyzdys iš politinio gyvenimo. Anksčiau Pietų Afrikoje, aparteido laikais tos šalies juodieji kovojo už lygias teises su valdančiaisiais, su baltųjų mažuma. Kadangi juodieji labai sunkiai gyveno, jų gyvenime buvo daug smurto, prievartos, tai, atrodytų geriau buvo ieškoti taikaus sambūvio su baltaisiais. Tačiau, kokia tuomet galėjo būti taika su baltaisiais, jei jų santykiuose nebuvo paprasto teisingumo. Pirmiausia reikėjo normalizuoti teisingus tarpusavio santykius. Konflikto tarp baltųjų ir juodųjų pagrindas buvo neteisingas baltųjų mažumos elgesys su tos šalies dauguma.
Taikos ir teisingumo idėja išauga iš tos pačios šaknies. Vidinis šeimos, visuomenės ir valstybės interesų proporcingumas ir harmonija, kaip ir tarpvalstybinių santykių, pasiekiama tuomet, kai abi šalys yra pasiruošusios nusileisti savo interesuose. Būtent todėl taikdarystė visuomet reikalauja aukų ir atsidavimo. Iš tikrųjų, jei žmogus nėra pasiruošęs paaukoti dalį savo interesų kitam, tai kaip tuomet jis gali dalyvauti kuriant pusiausvyros sistemą? Ar gali toks žmogus iš viso, ką nors pasiekti, jei yra įpratęs visų pirma žiūrėti tiktai savo asmeninius interesus ir naudą sau? Toks žmogus visą laiką yra potencialus pavojus taikai, jis pavojingas tiek šeimyniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Nesugebėdamas išbalansuoti savyje vidinių jėgų, toks žmogus jau yra pastovaus vidinio konflikto nešėjas, kuris neapsiriboja dažniausiai asmeniniu gyvenimu, bet visa tai perneša į tarpasmeninius ir dargi visuomeninius santykius.
Tačiau, jei gyvenime centrinę vietą užima Dievas, tai žmogus sugeba atsisakyti savo asmeninių pretenzijų artimo labui, nes Dievas kviečia meilei. Kai konfliktuojantys žmonės demonstruoja nesugebėjimą savęs paaukojimui, o tai reiškia susitaikymui, konfliktas pradeda plisti ir paliečia kitus žmones, pradeda kilti kruvinos pjūties pavojus. Tuomet jau kyla būtinybė įsiterpti ir tarpininkams. Vykdyti taikdarystės misijos funkciją yra labai sunku ir dvasiškai pavojinga, nes tarpininkas turi reikalauti iš abiejų pusių tarpusavio nuolaidų. Tuomet abiejų konfliktuojančių pusių pyktis gali būti nukreiptas į taikos pasiuntinį.
Taikdariška tarnystė yra Bažnyčios pareiga ir pašaukimas. Kad būtų pasiekta teisinga pusiausvyra reikia siekti Dievo išsakyto gero tikslo, įtvirtinant tarpusavio brolybės dvasią ir nesivilioti įtarinėjimu, apsimestinu nesupratimu bei kaltinimu. Baisiausia yra tai, kad dažnai taikdariška tarnystė naudojama savo egoistiniais interesais, spekuliuojant artimo tragedija, arba siekiant susikrauti politinį kapitalą. Užmirštama, kad taikdarystė yra auka, bet ne priemonė pigiai pirkti visuomenės pripažinimą arba lengvai sau pelnyti geradario laurus. Tikroji taikdarystė suprantama, kaip pasiruošimas patirti nepasitikėjimą ir priekaištus iš tų, pas kuriuos yra vykstama su alyvų šakele rankose. Taip dažnai būna sprendžiant tarpvalstybinius, socialinius arba politinius konfliktus. Tas pats modelis tinka ir asmeniniame gyvenime.
Dievas yra taikos ir gyvenimo Kūrėjas. Taika yra būtina sąlyga gyvenimo išsaugojimui. Tie, kurie tarnauja šiam tikslui, yra ištikimi Viešpaties priesakui ir tęsia Jo darbą, todėl jie ir bus vadinami Dievo vaikais.
Viešpats, pamalonindamas taikdarius, įsako ieškoti taikos ir ją palaikyti, nes be taikos, pagal apaštalą Paulių, niekas neregės Dievo. Taigi, norėdami gauti amžintąją palaimą, turime būti taikdariai. Kaip įvykdyti šitą Kristaus priesaką?
Pirmiausia kiekvienas iš mūsų neturime nuolaidžiauti aistroms, bet jas atmesti pačioje jų pasirodymo pradžioje ir visokeriopai palaikyti save taikingoje būsenoje, kaip pataria apaštalas: „Taikiai sugyvenkite tarp savęs“(1Tes.5.13)! ir „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“(2Kor.13.11). Kodėl tarp mūsų kyla ginčai, nesantaika ir nesutarimai? Nuo to, kad mes nemokame sulaikyti aistrų proveržio savo širdyje, nuslopindami jas pačioje pradžioje, nemokame būti taikingi savo viduje, savo sielos gelmėse. Šitą tiesą žino daugelis iš mūsų pagal savo patirtį. Taigi, rūpinkimės, mielieji, visomis jėgomis įgyti savo sielos taikingumą, sutramdyti aistrų pasaulį ir tokiu būdu pelnysime dievišką malonę, kuri mus padarys palaimintais Dievo vaikais.
Nuramindami save, mes privalome būti taikdariais ir savo artimųjų atžvilgiu, turime su visais elgtis draugiškai, nekelti prielaidų nesantaikai ir jai užkirsti bet kokį kelią, jeigu tam atsirastų kokios nors galimybės, pavyzdžiui, dėl įžeidimų, nesąžiningumo arba dėl pasikėsinimo į mūsų nuosavybę bei teises. Visomis priemonėmis reikia stengtis tą nesantaiką užgesinti, nors ir tektų ką nors paaukoti, pavyzdžiui, savo turtą arba garbę, jei tai neprieštarauja mūsų pareigai, tarnybai ir niekam nesukelia žalos. Privalome stengtis, jei galim, sutaikinti ir kitus konfliktuojant. Jei negalime, tai melskime Dievą, kad juos sutaikintų, nes kas ne mūsų jėgoms, tai padarys Dievas, kuris ir žvėriškas širdis gali padaryti ėriukų širdimis. Kas supranta taikos ir ramybės svarbą žmogaus, Bažnyčios, pasauliniame, šeimos gyvenime ir baisią nesantaikos ir nesutarimų žalą, dėl kurių ir kyla įvairios gyvenimo tragedijos, tas stengsis palaikyti taiką ir ramybę tarp žmonių.
Tarp kitko būna atvejų, kai nesantaika geriau už taiką ir tenka nepaisyti taikos. Tai atsitinka tuomet, kai viešpatauja  neteisingi žmonės, apie kuriuos Dovydas sako:„ Skausmo kęsti nedorėliams nereikia, stiprus ir sveikas jų kūnas.  Mirtingųjų triūsas jų nevargina; kaip kiti žmonės jie nesikamuoja.  Užtat išdidumas yra jų karoliai, smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu.  Per akis užgriuvusius lašinius jie vos matyti gali; jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis.  Šaiposi jie ir pikta kalba; įžūliai grasina kitus engti. Prieš dangų jie burnoja, jų liežuvis žemėje įžūliai įsakinėja. Užtat net {Dievo} tauta į juos gręžiasi ir noromis tiki, ką jie sako.  Tada sakoma: „Kaip gali Dievas žinoti?“ ir „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!“  Tokie tad yra nedorėliai, nesukdami sau galvos jie kaupia turtus“(Ps.73.4-12). Ar gali tokioje visuomenėje būti taika ir ramybė? Aišku, kad ne. Tokioje visuomenėje vieningumas būtų pražūtingas. Mylėti, gerbti ir palaikyti reikia tik gerą taiką, kuri turi kilnų tikslą ir sietina su Dievu. Tokiu atveju taika gali būti įgyvendintina, jei užsikrėtusi visuomenės dalis bus atkirsta, kai ji bus pašalinta. Tiktai taip galima dangui taikingai susijungti su žeme. Ir gydytojas gelbsti žmogaus kūną, kai pašalina iš jo nepagydomą organą, arba kariuomenėje įvedama tvarka, kai piktavališki bendraminčiai yra tarpusavyje supriešinami. Taip buvo pasielgta ir Babilono bokšto statybos metu: bloga taika buvo sugriauta gera nesantaika, ir įsigalėjo taika… Bendroji mintis ne visada yra gerai: plėšikai irgi būna vienos minties…
Taigi palaiminti taikdariai tie, kurie pirmiausia patys save nuramina nuo aistrų ir jas nuslopina savyje ir visais būdais stengiasi su artimais sugyventi taikioje. Po to jie stengiasi visomis įmanomomis priemonėmis sutaikinti besivaidijančius. Jie bus vadinami Dievo vaikais, tai yra jie bus pagerbti didžiausia garbe prieš visus angelus ir žmones, nes nėra didesnės garbės, kaip mirtingajam žmogui vadintis nemirtingojo Dievo vaiku bei pačiam tapti nemirtingu ir palaimintu, paveldėti Dangaus karalystę, tampant Dievo paveldėtoju ir Jėzaus Kristaus bendraįpėdiniu. Pats taikdarių palaiminimas bus neapsakomas ir labai didelis, nes jie patys gyvenime įgyvendino didžiausią taikos gėrį ir skatino gerovę bei amžinąją palaimą tarp žmonių.
Geriausias taikdario pavyzdys yra mūsų Viešpats, kuris vadinamas taikos Karaliumi. Prisiminkime, kaip Jis įgyvendino ramybę tarp Savo mokinių, kai pats plovė mokinių kojas. Arba, kai apaštalas Petras norėjo kalaviju apginti savo Mokytoją nuo judėjų. Jis jam pasakė: „Kišk savo kalaviją į makštį“(Jn.18.11)! Ir pagydęs nupjautą ausį, pats pasidavė Savo priešams. Tačiau pagrindinis dangiškojo taikdario tikslas buvo dovanoti žmonėms dievišką taiką, sutaikinti nusidėjėlius su amžinu teisingumu.
Šventųjų gyvenimas taip pat rodo krikščioniškos taikdarystės ir taikingumo pavyzdžius. Šventas Jonas gailestingasis, Jeruzalės patriarchas apart savo gailestingumo visiems vargšams ir stokojantiems išsiskyrė dar ir dideliu taikingumu. Vienas klierikas buvo jo nubaustas už kažkokį poelgį ir buvo labai juo nepatenkintas. Jonas norėjo jį pasikviesti ir jam pasakyti apie nuobaudą, bet būdamas labai užimtas, pamiršo. Greitu laiku, per šventas Mišias, skaitydamas Evangelijos žodžius: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,  palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“(Mt.5.23-24), – jis atsiminė tą klieriką ir, pasišaukęs jį, suklupo prieš jį ir prašė atleidimo bei susitaikymo. Nustebintas tokio arkivyskupo nusižeminimo, klierikas pats suklupo ir pravirko bei savo ruožtu pradėjo prašyti pas jį atleidimo. Sugrįžęs prie altoriaus su tokiu nusižeminimu, arkivyskupas kreipėsi į Dangaus Tėvą:„ Tėve atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.
 
10. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė
Kodėl ištikimiesiems Jėzaus Kristaus pasekėjams skirta persekiojamųjų lemtis? Kodėl dažnai tikintis žmogus atsiduria vidaus emigranto padėtyje? Norim mes to, ar nenorim, bet ištikimam mokiniui neišvengiamai yra skirtas Mokytojo likimas. Tas, kas seka Kristaus pėdomis, neša Jo taurę ir Jo kryžių. Apie ką kalbėjo Savo mokiniams Kristus prieš pradėdamas Golgotos kelią? Atsisveikinimo kalboje Jis pasakė: „Jei pasaulis jūsų nekęs, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau, negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus, kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs:„Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“(Jn.15.18-20). Kristus nešė žmonėms gėrį, tiesą, meilę, gailestingumą, užuojautą, o kokią padėką už tai gavo? Gėdinga kryžiaus bausmė. „…šitas nieko blogo nėra padaręs“-, pareiškė Romos prokonsulas Pilotas. Kas gi tuomet sukėlė minios didžiulį pasipiktinimą? Kodėl Šventąjį, Tyrųjį prikalė prie kryžiaus? Tiesa, kurią skelbė Kristus, buvo akivaizdi pasauliui, meilė per daug reikalaujanti aukos ir šviesa nepaprastai ryški ir akinanti. Kristus per prievartą buvo tapęs liudininku apie pasaulyje įsikerojusias blogas tendencijas ir nusikaltimus. Pats Jo buvimas kaltino melą ir šmeižtą, apnuogino blogį ir neteisingumą. Kai Viešpats duona valgdino žmones, kada gydė ligonius ir neįgaliuosius, daugelis ieškojo progų susitikti su Juo, daugelis norėjo ką nors iš Jo gauti. Artinantis Golgotai, minia pradėjo retėti ir pakeitė nuomonę. Pasiaukojanti meilė, aukščiausioji tiesa ir absoliutus tobulumas pradeda badyti akis, todėl tokį liudytoją būtina pašalinti, nuosprendis Jam – mirtis. Jis mums trukdo gyventi. Jis reikalauja iš mūsų negalimų dalykų, tegul Jis pasišalina iš pasaulio. 
Kodėl pirmieji Kristaus išpažinėjai niekaip negalėjo pritapti prie Romos imperijos gyvenimo? Kokia buvo pagrindinė krikščionių persekiojimų priežastis? Juk Romos imperija, kažkokia prasme, buvo teisinė valstybė ir leido egzistuoti daugelio religijų kultų? Iš kur tuomet buvo toks žiaurumas prieš krikščionis? Reikalas tas, kad Roma norėjo turėti viešpataujančią, nacionalinę – valstybinę religiją. Ir su laiku tokia religija tapo imperatoriaus kultas. Į imperatorių žiūrėjo kaip į dievybę, iš pavaldinių reikalaudami dalyvauti specialiuose ritualuose jo garbei. Vieną kartą metuose Romos pilietis privalėjo prieš imperatoriaus statulą smilkyti smilkalus ir kartoti žodžius: „Cezaris – Viešpats“. Piliečiai taip pat galėjo garbinti ir kitus dievus, bet Cezario kultas buvo aukščiau visko ir žiupsnelis smilkalų buvo kaip politinio patikimumo patikrinimas. Krikščionys ryžtingai atsisakydavo vadinti imperatorių Viešpačiu. Jie aiškino, kad gerbia imperatorių ne tuo, kad jam meldžiasi, bet tuo, kad už jį meldžiasi. Jų Viešpats buvo Kristus. Visą pasaulio valdžią Dievas atidavė Kristui. Pirmiesiems krikščionims žodyje „Viešpats“ tilpo visas jų tikėjimas, visas gyvenimas ir visas Dievo Žodis. Neveltui Romos katakombų sienos, kur krikščionys melsdavosi, išbraižytos žodžiais:„Jėzus – Viešpats“. Tuo metu tai buvo pirmasis krikščioniško tikėjimo simbolis, labai trumpas ir labai imlus. Skelbdami jį, krikščionys liudijo naują pavaldumą, naujus idealus. Jie tarnavo Tam, kuris yra dangaus ir žemės Karalius. Kiekvienas krikščionio žingsnis buvo jo ištikimybės Kristui patikrinimas. Būdamas pavaldus Kristui, žmogus buvo perėjęs iš vieno pasaulio į kitą. Ir už tai reikėjo mokėti net savo gyvybe. Krikščionių priešai visokiais būdais šmeižė juos, skleisdami liaudyje nebūtus gandus.„ Jie geria kūdikių kraują ir lankstosi prieš asilo galvą“. „Jie ardo šeimas ir pranašauja Romos žūtį gaisre“. Imperatorius Neronas kaip tik ir pasinaudojo tais gandais, apkaltindamas krikščionis Romos padegimu. Laukiniai žvėrys, laužai ir nežmoniški kankinimai kliuvo tiems, kas visa širdimi mylėjo Kristų ir buvo šiam pasauliui Šviesa. Krikščioniškoji Bažnyčia – tai kankinių ir išpažinėjų Bažnyčia. Visomis epochomis ir esant bet kokiam režimui žmogus su savo pasaulėžiūra, žmogus, kuris stengiasi gyventi sąžiningai, kelia įtarimus. Jis atrodo kaip balta varna arba atskridęs iš kitos planetos, todėl ir neišvengiamas jo konfliktas su pasauliu. Daug kančių patyrė krikščionys nuo tokių režimų, kurie norėjo visiškai užvaldyti žmogaus asmenybę. Juk krikščionis – tai savo vidumi laisvas žmogus. Ar bus pakanti nelaisvės visuomenė žmogui su tvirtu dvasiniu imunitetu? Greičiau ji stengsis visais būdais jį atstumti. Tuomet krikščionis vėl atsiduria prieš pasirinkimą, prieš pagundą, kam atiduoti pirmenybę: paklusti šio pasaulio interesams arba tarnauti Dievo tiesai. Dostojevskis yra pastebėjęs: „Jei man pasakytų, kad Tiesa yra ne Kristuje, aš beveličiau likti su Kristumi, negu su Tiesa“. Iš tikrųjų likti su Kristumi nepalyginamai geriau, nes Jis yra „Kelias, tiesa ir gyvenimas“.
Šeimyninis despotizmas baisesnis už valstybinį, jis neleidžia atsikvėpti bei pailsėti. Jeigu vienas šeimos narys negerbia kito šeimos nario pažiūrų, ar neneša pastarasis persekiojamojo naštos? Dar Tertulijonas, antrojo amžiaus išpažinėjas kalbėjo apie pagonių – vyrų pyktį ant savo žmonų – krikščionių, kurios dingsta naktinėms sueigoms ir slapta eina į kalėjimus, kad pabučiuotų ten kalinčių kankinių grandines. Taigi ir šeimyninėj aplinkoje ne visuomet krikščionis turi komfortą ir absoliutų supratimą. Matomai tas, kas tesidomi tiktai smulkiais interesais ir negali atsiplėšti nuo kasdieninių rūpesčių, negali pamatyti Dievo didybės ir Jo grožio. Priešingai, dieviškieji reikalai kelia jiems susierzinimą. „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“(2Tim.3.12). Tačiau krikščionys nekeikia pasaulio ir neprašo Dangaus bausmės persekiotojams. Kristaus pavyzdžiu jie meldžiasi už persekiotojus ir už pasaulio išgelbėjimą. Kur gi randa palaimintą prieglaudą persekiojamasis? Jų vieta – prie Kryžiaus, greta Dievo meilės. Nuo Kryžiaus jiems atsiveria įėjimas į Dangaus karalystę, ir ten jų laukia balti drabužiai, išplauti Avinėlio kraujyje.
Kristus vadina palaimintais arba laimingais tuos, kurie persekiojami už tiesą. Kurgi tuomet laimė? Ar būti persekiojamam? Aišku, kad ne. Laimė – tai, kad už persekiojimus dėl tiesos priklauso Dangaus karalystė. Labai skaudu, kai persekioja, ištremia, atstumia. Tai nėra paprasta išgyventi, iškęsti, bet būtent tokiems, kas kenčia dėl tiesos, priklauso Dangaus karalystė, jiems yra atviri rojaus vartai. Jie palaiminti, nes patiria Dievo malonę, nes pats Viešpats atidaro jiems duris į Savo karalystę.
Kiekvienas krikščionis pašauktas Dievo atspindėti Kristaus paveikslą – tai yra liudyti Kristų savo gyvenimu. Tai yra Dievo tikslas, Jo noras. Todėl palaiminti persekiojamieji dėl tiesos, nes tai yra galimybė patekti į Dangų ir dalyvauti Dievo karalystės gyvenime čia žemėje.
Palaimintuose, persekiojamuose už tiesą ir aplink juos yra Dievo karalystė, juose – gyvenimas, juose – Dievas. Tai yra paguoda: tad neliūdėkite, nes Dievas jums paruošė atlygį; tai yra ir patvirtinimas, kad juose, persekiojamuose už tiesą yra gyvenimas. O kodėl juose gyvenimas? Todėl, kad jie atstovauja tiesą. Todėl, kad ten, kur tiesa – ten gyvenimas ir atvirkščiai: ten, kur gyvenimas – ten ir tiesa. Tokie žmonės atranda savyje jėgų atstovėti gyvenimą, atstovėti tiesą, būti tiesoje, saugoti save tyrus. Palaiminti tie, kurie stovi tiesoje, saugo savo tyrumą, gyvena su Dievu ir Jį gina – jiems priklauso Dangaus karalystė!
Apaštalas Petras labai daug kalba šiuo klausimu:„ 8Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs. 9 Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. 10 Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. 11 Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją! 12 Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir jo ausys išgirs jų maldas, bet Viešpaties veidas – prieš darančius pikta.
13 Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? 14 Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti! Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite.15 Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. 16 Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia. 17 Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus“(1Pt.3.8-17). Čia siūloma tam tikra gyvenimo instrukcija: ką daryti, kaip elgtis, ko siekti (8-11 eilutės). Plačiau apsistokime ties šiais žodžiais.
Pirmiausia (8 eil.) mes raginami mylėti vieni kitus, rūpintis artimu. 9 eilutė įsako mums laiminti visus. Tačiau laiminti gali tiktai tas, kuris pats yra palaimintas, kas palaimintas Viešpaties, kas yra Dievo palaiminimo nešėjas. Jeigu neturime palaiminimo, tai neturime kuo ir laiminti. Vienas su kitu yra susiję.
Negalima piktu atsilyginti už piktą. Jei kas nors mums padarė bloga, Dievas pataria tuo pačiu neatsakyti. Velnias ir taip daugina blogį. Tikinčiųjų privilegija, jų gyvenimas, jų tarnystė – mažinti blogį pasaulyje, sulaikyti jį savyje, kad neplistų. Pasaulyje yra atvirkščiai: tu man taip padarei! Palauk aš tau dešimt kart daugiau padarysiu! Ir prasideda aiškinimaisi, prasideda karas, o vėliau jau niekas nebeprisimena, kas nuo ko prasidėjo ir sustoti nebeįmanoma… Blogis gimdo blogį. Teisingumą nebeatstatysi. Principas „ką pasėsi, tą ir pjausi“ pamirštamas. O velnias tuo metu juokiasi: jis pasidarbavo sėkmingai, ugnis uždegta ir prasidėjo abipusis kenkimas ir naikinimas: „Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti“(Jn.10.10). Procesas įsibėgėja, į karą įtrauktos dvi pusės, o velnias patenkintas eina užsiiminėti kitais reikalais.
Viešpats tikintiesiems duoda galimybę blogį sustabdyti ir dargi nebandyti gintis nuo jo, bet keršto teisę palikti Dievui: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“(Rom.12.19), „Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda“(2Tes.1.6). Atsilyginimas turi būti rimtas. Be to, Dievo atsilyginimas būna naudingas. Žmogus negali atsilyginti, kad skriaudėjui būtų nauda, o Dievas baudžia su meile, tikėdamasis baudžiamojo atgailos, duoda jam šansą nusigręžti nuo blogio. Dievas baudžia visai ne taip, kaip žmogus – kad būtų tirs kartus skaudžiau. Žmogus dirba naikindamas, o Dievas – kurdamas. Dargi bausdamas, Dievas kuria. Šlovė Jam!
Aišku, kad Dievas gali taip nubausti, kad nebespėsi ir atgailauti, kaip buvo nubaustas faraonas su savo kariuomene. Tačiau tai atsitiko, kai buvo peržengtos visos ribos, procesas tapo negrįžtamas. Kiek kartų faraonas buvo įspėtas! Pradžioje jam paaiškino, paskui nekartą parodė, dargi jo pirmagimis mirė, bet faraonas nesuprato. Pagaliau pats Dievas nutarė jį paprotinti, nes jis ir toliau būtų daręs beprotystes, būtų prisigalvojęs naujų būdų, kaip engti Dievo tautą. Dievas Savo ranka padarė galą blogiui. Jei žmogus nebegali sustoti su savo neapykanta ir blogiu, beprotiškai įsisiautėja, tai jam gali labai blogai baigtis. Dievas ilgai kenčia, bet ne be ribų.
Viešpats pataria laiminti, bet neatsilyginti blogiu. Tokiu būdu blogis bus sustabdytas. Tai labai teisinga nuostata, nors gyvenime būna atvirkščiai. Kai žmogus nereaguoja į agresiją, agresorius vertina tai kaip paskatą dar agresyviau elgtis. Jis jaučia nebaudžiamumą ir pradeda dar labiau šėlti. Visgi ir šiuo atveju vietoj atsako blogiu iš mūsų pusės turi eiti atsakas palaiminimu, nes tokiam poelgiui kviečia pats Dievas. Laimindami, mes paveldime palaiminimą! Apaštalas Petras apie tai ir rašo: „Todėl jiems keista, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį aistrų verpetą, ir jie piktžodžiauja.  Betgi jie turės duoti apyskaita tam, kuris pasirengęs teisti gyvuosius ir mirusiuosius“(1Pt.4.4-5). Normaliai besivystant įvykiams, jeigu mes siekiame gėrio, tai gėris ir sugrįš pas mus. Dar gi, jei mums už gėrį atsilyginama blogiu, tai mes palaiminti! Nereikia dėl to pergyventi. Jie atsakys už savo blogį. Jiems teks argumentuoti savo veiksmus. Ir argumentuoti teks prieš patį Dievą, ne prieš žmones, kuriems galima galvą apsukti, bet prieš Dievą, kuris mato kiekvieną žmogaus širdies virpesį.
Toliau mes kviečiami (10 eilutė) nekalbėti negerų, melagingų, piktų žodžių niekieno adresu. Tas kvietimas yra gero gyvenimo sąlyga.
Mes kviečiami vengti bet kokios netiesos (11 eilutė), nedalyvauti negeruose darbuose, dar gi, jei mes esame įtraukiami, tai turime teisę atsisakyti, nes anksčiau ar vėliau teks atsakyti: jei mes sutiksime daryti blogį, tai būsime ir atsakingi už šitą blogį lygiai taip pat kaip ir kiti dalyviai. Psalmininkas sako: „Į jokį nedorą kelią kojos nekėliau, idant laikyčiausi tavo žodžio“(Ps.119.101). Stojame į blogio kelią – prarandame Dievo žodį. Suveikia toks principas: jei tai ne iš Dievo, vadinasi, arba iš žmonių, arba iš velnio, tuomet Dievas tame reikale nedalyvauja. Taigi venkime bet kokio blogio, kad išsaugotume žodį, nepameskime savikontrolės, budėkime! Darykime gera, ieškokime taikos, rūpindamiesi taikiais tarpusavio santykiais. Nereikia aštrinti situacijos, bet ją švelninti. Ieškokime taikos ir siekime jos.
12 eilutėje apaštalas Petras sako, kad Dievas stebi teisiuosius ir jų išklauso. Jis yra prieš tuos, kurie daro bloga. Dargi Jis yra pasiruošęs juos sunaikinti, o tai jau labai rimta. Sėkmingai besidarbuojantiems blogio labui ir jame įsitvirtinusiems gresia žūtis. Tai gali atsitikti žemėje, arba Dievo tesime, nes „… ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis“(Apr.21.27). Neteisus, nepažįstantis Dievo, negyvenantis pagal Dievo žodį, neįeis į Dievo karalystę. Blogis neįeis į amžinybę. Viešpats sunaikins visą blogį, darydamas atskirimą, apvalymą. Teisieji ir nusidėjėliai, norintys vykdyti Dievo valią ir jai besipriešinantys, besiartinantys prie Dievo ir gyvenantys be Jo, tarnaujantys Jam ir netarnaujantys – Dievo žodžiu bus atskirti. Dievas būtinai išsiaiškins su blogio nešėjais, nes Jis yra blogio priešas.
Iš tikrųjų, jei mes darome gera ir elgiamės teisiai, vargu kas nors mums atsakys blogiu (13 eilutė). Kai sėji gera, praktiškai visi žmonės, pradedant abejingais, atsako geru. Jeigu sėji blogį, tai ir kas nors iš palankiųjų gali atsakyti blogiu. O nepalankieji tikrai neliks skolingi.
Visai kitaip gali būti tuomet, kai yra iš anksto neigiamas nusistatymas. Tuomet reikia žinoti, kad velnio ketinimuose nėra nieko gero. Jei ir darysime gera, tai jis vis tiek vogs, žudys ir kenks. Tai panašu į skylę arba į bedugnę, kuri viska prarija, bet nieko negražina. Taip yra su blogo elgesio žmogumi. Kiek mes jam bedarytume gero, atrodo, kad jis nepastebi. Jis nuolankiai priims visus jūsų patarnavimus, tylėdamas žiūrės į jūsų pastangas, bet kai tiktai atsiras reikalas jums padėti, jis pasišalins. Remiantis ką tik pasakytomis mintimis, galime teigti, kad šiandieną pasitaiko atvejų, kai panašiai elgiasi vaikai su savo tėvais. Tėvai reikalingi vaikams tiktai tam, kad juos išmaitintų, išaugintų, o toliau jie tampa nebereikalingi. Galima juos ir išmesti:„ Tėti, mama, jūs jau seni, kokia nauda iš jūsų…“.
Toliau savo laiške Petras (14 eilutė) pateikia pagrindinę mintį, apie ką mes čia kalbame. Jei mums kyla kai kurie sunkumai dėl tiesos, dėl teisaus reikalo, tai mes laimingi. Čia pasakyta labai trumpai ir sausai. Jeigu žmonės, nežiūrint mūsų gerų pastangų, dėl savo charakterio bruožų, dėl ambicijų, dėl naudos sau padarys mums bloga, tai mes palaiminti, nes Viešpats mūsų pusėje. Nereikia bijoti grasinimų, nes: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“(1Pt.5.8). Velnias dantimis kalena ir urzgia, nori mus įbauginti, bet Viešpats mūsų pusėje, Jis prieš, kas daro blogį. Jei Viešpats su mumis, kas prieš mus? Jei viešpats mūsų pusėje, tai mes esame daugumoje!
15-oji Petro laiško eilutė mus moko, kad mums reikia aiškiai suprasti, kodėl mes elgiamės taip, bet ne kitaip. Svarbu suprasti pamatus, ant kurių stovime, poziciją, kurią giname. Svarbu permąstyti situaciją, suprasti kokia yra Dievo valia vienu ar kitu klausimu, pasitikėti Viešpačiu ir ginti Jo valią. Reikia mokėti trumpai, ramiai ir be jokių emocijų paaiškinti susidariusią situaciją. Kas besidėtų aplinkui, reikia išlikti ištikimu Dievui – tai svarbiausia! Tegul visuomet širdis išlieka teisi prieš Dievą. Tegul širdis būna Jam atvira. Tegul širdis būna taikoje su Dievu. Tegul širdis sugeba klausyti Dievą. Tegul širdis būna išteisinta Dievo.
Toliau (16 eilutė) svarbu rūpintis savo širdies ir sąžinės tyrumu. Čia neturi reikšmės visuomeninė nuomonė: gera ar bloga – jokio skirtumo. Čia svarbi tiktai Kristaus nuomonė. Privalu saugoti sąžinę nuo suakmenėjimo, kad nepradėtume blogiui atsakinėti blogiu, kad netaptume panašiais į tuos, kurie mums daro blogį, kad liktume su Viešpačiu. Nuo sąžinės būsenos priklauso mūsų santykis su Viešpačiu. Todėl Jis kviečia mus turėti gerą sąžinę, nesuteptą, kad būtų noras melstis. Tokiu atveju patys mūsų kaltintojai pasirodys kalti. Štai kam reikia turėti tyrą sąžinę. Tai Dievo principas. Jis veikia patikimai!
Nėra nei vieno švento žmogaus. Dievas ilgai pakenčia tuos, kurie yra šventėjimo kelyje, artėjimo prie Jo procese. Jam nesvarbu, koks tu jau esi, svarbu, kad tu eitum pirmyn, mokytumeis nugalėti kūno norus dvasia, augtumei – tai yra šventėtum, artėtum prie Dievo. Dievas žino                kiekvieno žmogaus dvasinę brandą, nuo Jo nepaslėpti mūsų netobulumai. Svarbiausia išlaikyti save su Dievu, išlaikyti tyrą savo sąžinę. Tuomet nebus klaidų. Tegul mūsų sąžinė nebus apsunkinta abejonių, „… nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo.  Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, –  toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus“(Jok.1.6-8). Privalu būti taikoje su savo sąžine. Būkime taikoje su savimi pačiais. Tegul nebūna širdyse jokių abejonių. Aiškinkimės klausimus tol, kol neišnyks visos abejonės. Dievas dirba su mūsų sąžine, bet mes turime klausyti jos balso, neiti prieš sąžinę. Jei mes teisūs, o mus burnoja, nereikia jaudintis ir neleisti pykčiui mus užvaldyti, kad nesusigundytume atsilyginti, atsakyti, neįsiveltume į priešpriešą. Galbūt mus barantys kai ko nesupranta, kažko nežino, gal jie elgiasi savanaudiškai – vienas iš dviejų. Abiem atvejais niekam nereikia nieko įrodinėti, tvirtinti, bet paprastai stengtis išlikti ramiu. Praeis kiek laiko, būtent už tai, už ką buvome barami, jie patys bus sugėdinti. Dievas teisingas!
Petras moko (17 eilutė), jeigu tektų pakentėti, tai tegul tie kentėjimai būna už gerus darbus, bet ne už blogus. Kentėjimai bus, būtinai bus. Nėra žmogaus, kuris nekentėtų. Pats Kristus, kad atvestų mus pas Dievą, kentėjo už mūsų nuodėmes. Kristaus kentėjimai – Teisiojo už nusidėjėlius – tai mums pavyzdys. Jėzus mus veda šiuo keliu. Nereikia stebėtis, jeigu mūsų nesupranta, engia, jeigu prieš mus sako netiesą ir mūsų vardą mini, kaip piktadario. Su Kristumi elgėsi dar blogiau, o „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil.2.8). Nusižemino, užmokėdamas kainą, mirdamas už neteisiuosius, už tuos, kurie buvo verti mirties. Jis mirė už juos, kad jie būtų išpirkti, kad Dievo teisumas ir Dievo valia būtų įvykdyti.
Jei Dievas nori, kad mes pakentėtume ir Jo valia išsipildytų, nejaugi mes atsisakysime ir Jo valia neišsipildys. Jei Dievas pasakys:„ Ar tu sutinki pakentėti pagal mano valią, ar ne, nenori kentėti, bet Mano valia neišsipildys – ką mes pasirinksime?“ Aišku, kad taip. Mes sutikime ir dešimt kartų daugiau kentėti, kad tiktai tavo valia, Dieve mano, išsipildytų! Pažiūrėkime į Kristų, Jis sutiko kentėti, kad tiktai žmonės būtų išgelbėti. Kristus žinojo, ką daro, Jis sumokėjo šią kainą sąmoningai. Klausimas buvo ne kentėjimų sunkumuose, bet tikslo pasiekimas, Dievo valios, Dievo teisumo ir teisingumo įvykdymas. Tikslas buvo labai didelis – žmonija. Žmonijos gyvenimas. Galimybė žmogui būti išgelbėtam. „Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, – jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę,  kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia“(1Pt.4.1-2). Žmogus, kentėdamas fizinę kančią, nevalingai koncentruojasi į svarbiausią, atmesdamas visus šalutinius dalykus. Jam nerūpi pramogos nei paguoda. Jis mąsto, kad baigtųsi skausmas, pajustų judėjimo laisvę, atsistotų ant kojų ir galėtų dar daugiau liudyti Kristaus šlovę, pamokslautų ir neleistų laiko veltui… Kai ateina liūdesys, atkrenta visos smulkmenos ir žmogus pradeda kaip reikiant rimtai galvoti apie tai, kas yra Dievo valia ir kas yra svarbiausia gyvenime.
Laiške Žydams, vienuoliktame skyriuje rašoma apie tuos, kas tikėjimu atliko žygdarbius, stebuklus, Dievas juos vadina stipriais tikėjime. Kitoje šio laiško dalyje kalbama apie tuos, kurie buvo žudomi, naikinami, persekiojami, kurie klajojo, likę be nieko, bet išgyveno, ir juos Dievas vadina stipriais tikėjimu. Tikėjimas yra ne tai, kad nugalėtum, jodamas ant balto žirgo. Tikėjimas yra tai, kad liktum ištikimas Viešpačiui, nenusiviltum Juo, nepamestum tikėjimą Jo gailestingumu. Štai kas svarbu! Tikėjimas yra tai, kad išlaikytum ištikimybę Dievui, nepriklausomai nuo aplinkybių. Jeigu viskas gerai, tai aš tikiu. Jei aš visą laiką ant balto žirgo, tai tikiu. O jeigu staiga nukrentu nuo žirgo, tai ir tikėjimui galas.
Jobo gyvenime, kaip žinoma, Dievas labiausiai buvo garbinamas, kai jis kentėjo. Jobas šlovino Dievą ir Dievas juo džiaugėsi. Bet štai situacija pasikeitė: Jobas kenčia nepelnytai, likdamas ir tuo metu ištikimas Viešpačiui, ir toliau Jį šlovina. Manoma, kad Dievas tuomet džiaugėsi dar labiau. Ne Jobo kentėjimais Dievas džiaugėsi, bet todėl, kad dargi suspaudimuose Jobas liko ištikimas Dievui. Nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, Jobas toliau laikėsi tiesos. Koks puikus pavyzdys mums! Tegul ir mūsų tikėjimas būna nepajudinamas ir nepriklausomas nuo aplinkybių.
Pranašas Izaijas rašo: „ „Klausykitės manęs, kas siekiate teisumo ir ieškote VIEŠPATIES. Pagalvokite apie uolą, iš kurios buvote iškirsti, apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti“(Iz.51.1). Tas, kas nori būti su Viešpačiu, kas artėja prie Jo, neina į kompromisus. Pagrindinis dalykas trokšti tiesos ir ieškoti Viešpaties. Dievo valia, Dievo tiesa – tai, kas laiko mus ir padeda atsilaikyti, tai, prieš ką kovoja velnias, norėdamas sugriauti, kas dieviška. Kada kas nors pradeda kovoti prieš Dievo valią, tai yra velnio darbas. Jam didžiausias džiaugsmas sukiršinti žmogų su Dievu. Viešpats kviečia laikytis Jo valios. Praeis kiek laiko ir bus pasakyta – stiprūs tiesa.
Toliau pranašas rašo: „Klausykite manęs jūs, žinantieji teisumą, – tauta, imanti mano mokymą širdin: Nebijokite žmonių užgaulės, jų patyčių neišsigąskite“(Iz.51.7)! Nebijokite žmogaus! Nesijaudinkime persekiojami. Persekiotojų akys paprastai užplūdusios krauju, jos nieko nemato. Ką jie bekalbėtų, kaip begrasintų, būkime ramūs. Nebijokime persekiojimų: šiandieną persekiojamas, o rytoj jau ne. Vienas Viešpaties žodis ir viskas pasikeičia. Jeigu mes Kristuje, viskas kitas neturi reikšmės. Apsivilkime Kristumi ir būkime Jame: „Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs, nes pas tave ieškau prieglobsčio. Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos, kol praeis šėlstančios audros“(Ps.57.2).
Pranašas pažymi: „Juos kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos juos kandys. Bet mano teisumas tvers per amžius ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“(Iz.51.8). Viskas praeis: kaltinimai, persekiojimai, šmeižtas, paskalos, kalbos, bet Dievo valia išliks nekintama. Ir būsime mes vadinami stiprūs tiesa. Vieną kartą iš dangaus pažvelgsime, kas su mumis vyko žemėje ir išsigąsime: „ Kam eikvojome gyvenimą?“ Kada mes esame už Dievo tiesą bet kokiomis sąlygomis- svarbu išlikti ištikimiems Viešpačiui. Jėzus buvo sutryptas visiškai. Jis stovėjo už tiesą ir galiausiai nugalėjo. Jei mes einame Kristaus pėdomis, mūsų likimas būti nugalėtojais!
Kitas pranašas Danielius sako: „Anuo metu pasirodys Michaelis, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar nėra niekad buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet anuo metu tavo tauta bus išgelbėta, – visi, kurie tik yra rasti įrašyti knygoje. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei.  Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“(Dan.12.1-3). Čia kalbama apie būsimą Dievo karalystę. Protingieji – tai tie, kurie suprato tiesą, kurie siekė tiesos. Jie lyginami su saule, mėnuliu, žvaigždėmis – patys šviečia ir kitus apšviečia. Tie, kurie liks tiesoje, kitus atves į tiesą. Viskas praeis, bet Dievo tiesa išliks.
Taigi kentėjimas už tiesą yra palaima! Kada „gaunam“ už savo darbus – vadinasi teisingai gauname. Viešpats neužstos mūsų, nes Jis yra už teisingumą. Jis leido savivaldą žemėje. Jis yra už tvarką. Ir esančios valdžios – iš Dievo.
Jei Dievas mums suteikė garbę kentėti už tikėjimą, dėkokime Jam už tokią garbę, nes Jis daugiausią kentėjo! Tai labai garbinga misija, kurią Jis atliko ir, kurios daugiau niekas negalėjo atlikti. Kentėjimas už Kristų – tai didžiulis apdovanojimas, garbė, privilegija, kurie skiriami toli gražu ne visiems.
Taigi, kentėdami, liūdėdami pagal Dievo valią, toliau tarnaukime Jam, toliau neškime vaisius į Dievo karalystę. Jeigu mus spaudžia, jeigu mūsų viską sugriovė, viską atėmė, toliau vykdykime Dievo valią, tuomet Dievas yra ypač pašlovinamas. Ar atlygins Viešpats už kentėjimus šiame gyvenime – šlovė Jam, ar neatlygins – vis tiek Jam šlovė!
Tiesa čia suprantama kaip krikščioniškas tikėjimas ir gyvenimas pagal Kristaus įsakymus. Vadinasi, palaiminti tie, kurie yra persekiojami už tikėjimą, pamaldumą, už gerus darbus, už pastovų ir nepajudinamą tikėjimą. Tačiau, kodėl pasaulis persekioja už tikrą tikėjimą, tiesą, kurie labai naudingi žmonėms, nes jie vienija visuomenę, atneša tarpusavio meilę, gerą moralę, taiką, ramybę, tvarką? Todėl, kad pasaulis yra paskendęs blogyje.
Kristus Kalno pamoksle nurodė du gyvenimo kelius: platų ir siaurą. Platus kelias, platūs vartai veda į pražūtį ir daugelis juo eina, o siauras kelias veda į gyvenimą, tai yra dovanoja išgelbėjimą. Siauras kelias arba siauri vartai reikalauja žygdarbio, pastovios dvasinės kovos su nuodėme ir su visomis kliūtimis tame kelyje. Šiam keliui priešinasi mūsų kūnas, mūsų gimtosios nuodėmės sugadinta prigimtis, kuriai nepatinka rūpinimasis kūno bei širdies tyrumu. Prieš šį kelią priešinasi visos žmogiškos giminės priešas, piktoji dvasia, kuri nenori žmonių išsigelbėjimo. Kaip nebūtų keista, bet taip pat priešinasi ir aplinkui esantys žmonės, kuriems doras tikinčiųjų žmonių gyvenimas yra kaip kaltinimas, kaip priekaištas. Visos šios kliūtys, o ypač iš žmonių pusės, kurie piktavališkai nusiteikę prieš tikinčiuosius, yra nukreiptos prieš pačią Dievo tiesą. Nedori ir pikti žmonės visada nekentė teisiųjų ir juos persekiojo, ir nekęs bei persekios. Istorija žino daug tokių persekiotojų. Pirmasis buvo Kainas, užmušęs Abelį už jo pamaldumą. Jokūbo vaikai persekiojo brolį Juozapą ir pardavė jį į Egiptą, kad jis nebūtų krislu jų akyse. Romųjį Dovydą iki mirties persekiojo Saulius. Judėjai persekiojo ir žudė savo pranašus, kurie kaltino juos dėl nedoro gyvenimo, ir pagaliau jie persekiojo ir nukankino idealiausią Teisųjį, pranašų ir įstatymo Vykdytoją, tiesos Saulę, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Po Išganytojo įžengimo buvo ilgas laiko tarpas, kai vyko Kristaus pasekėjų baisus persekiojimas. Visi šie persekiojimai vyko ir vyksta, kaip nurodo Viešpats, už tiesą. Ne aplamai už tiesą: kasdieninę, tarnybinę, visuomeninę, bet už pačią svarbiausią žmogui tiesą – Kristaus tiesą. Tiktai ši tiesa tenkina pagrindinius žmogaus sielos poreikius ir tiktai ji padeda išspręsti visas žmogaus gyvenimo problemas: kasdienes – šeimynines, tarnybines, darbines ir socialines.
Persekiojimas už tiesą yra įvairių formų. Nuo neįtikėtinai žvėriškų kankinimų, kuriuos patyrė krikščionys kankiniai už tikėjimą Kristumi pirmaisiais krikščionybės amžiais, iki pajuokos, kaltinimų, įžeidinėjimų, tikinčiųjų ignoravimo, kaip tartum atsilikusių, nešiuolaikinių ir dar gi kenksmingų visuomenei. Tos priešpriešos pagrindas yra žmogiškai nepakantus nedraugiškumas ne tik žmonėms, bet ir pačiai Dievo tiesai. Kokius reikalavimus mums kelia šis palaiminimas?
1.         Meilė tiesai arba teisingumui. Ar pakankamai mes mylime Dievo tiesą? Ar pakankamai mylime krikščionišką tikėjimą, gyvenimą, prisilaikant Kristaus įsakymų? Ne. Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams!
Jei mes mylėtume tiesą, savo krikščionišką tikėjimą ir gyvenimą, kaip reikalauja Dievo įsakymai, tai brangintume kiekvieną savo gyvenimo minutę, išnaudotume laiką susipažinti ir studijuoti Šventąjį Raštą, maldai, geriems darbams, kovojant su ydingais polinkiais. O mes paskendome meilėje pasauliui. Tiek paskendome, kad nuo kitų, netikinčių skiriamės tik tuo, kad vaikštome į bažnyčią ir kažkiek prisilaikome bažnytinių apeigų ir reikalavimų. Atsiprašykime Viešpaties už tai!
Dar Rašto aiškintojams ir fariziejams, mėgusiems išsiskirti iš kitų savo išore, Viešpats yra pasakęs:„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.“(Mt.23.27-28). Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams už tai.
Paklauskime save, ar mes visi esame pasirūpinę savo vaikų religingumu, jų pastoviu bažnyčios lankymu, pirmųjų sakramentų priėmimu, o dabar, jau ūgtelėjusius norime varu nuvaryti juos į bažnyčią, kad priimtų sakramentus ar susituoktų? Ir jie, norėdami duoti mums ramybę,priėmė sakramentus be tikėjimo, o galbūt ir su pašaipa širdyje, o mes esame patenkinti,kad mumspavyko juos „atversti į tikėjimą“. O jų tas tikėjimas tėra tiktai menamas. Prašykime savo Viešpaties atleidimo, kad tokiu savo elgesiu mes paniekinom švenčiausius dalykus. Atleisk mums nusidėjėliams, Viešpatie, kad taip neprotingai norėjome ištaisyti savo nerūpestingo gyvenimo klaidas, kai ir mes patys menkai galvojome apie Dievą ir vaikams neskiepijome religingumo.
O gal kas nors iš mūsų abejojame Bažnyčios skelbiamomis tiesomis, priklausėme ar priklausome sektantams ir nuo Bažnyčios atsiskirusiems, gal kitus klaidinome savo samprotavimais apie Dievą, Bažnyčią ir tikėjimą, kurie labai tolimi nuo tiesos. Reikia daug žinoti, daug suprasti ir jausti, kad turėtume teisę kritikuoti mūsų Bažnyčios tarnus bei hierarchus. Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams, jau nieko nebijantiems ir taip toli nuėjusiems, kad drįstame spręsti Bažnyčios kanoninius klausimus! Viešpatie, mes beveik visi neraštingi arba pusiau neraštingi tikėjimo mokymo, Bažnyčios tvarkymo ir valdymo klausimais, už nieką neatsakantys prieš Dievą, apart už savo sielos išgelbėjimą, neturėdami nei mažiausios moralinės teisės, pripratome pastoviai kaltinti Bažnyčios tarnus ir priėjome iki hierarchų bei net iki Bažnyčios galvos – Šventojo Tėvo. Gailėkimės už tai! Tokie yra neprotingi Bažnyčios vaikai ir pagal savo padėtį, kaip ganomieji, ir pagal dvasinį protą, neturime nei mažiausio supratimo apie giluminius sunkumus ir didžiulę atsakomybę prieš Dievą tų, kam Viešpats paliepė ganyti savo avis. Mūsų šventa pareiga iš visos širdies padėti jiems savo malda, bet ne mėtyti į juos kaltinimo akmenis. Ir be mūsų atsiras minios žmonių, norinčių sumušti Dievo tarnus. Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams! Mes burnojame, smerkiame tuos, kuriuos ir be mūsų niekina ir neapkenčia netikintis pasaulis, kartojame Chamo nuodėmę tuo atveju, kai smerkiame Dievo tarnus už paprastas žmogiškas silpnybes ir trūkumus, smerkiame su didžiule aistra, lyg tai jie savo kūniška prigimtimi nebūtų tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Ar pagalvojame bent vienas iš mūsų, grėsmingi ir negailestingi teisėjai, kokiai negarbei pasaulyje pasmerkia save žmogus už tokį elgesį, nesusimąstydamas, kad iš to paties dvasininko rankų jis priims Šventąją Komuniją, krikštys jo vaikus ar anūkus, atleis jam nuodėmes, kurių niekas, apart kunigo, to negali padaryti. Štai nors už tas geradarystes, kurios gaunamos iš Dievo per kunigų rankas, nepuldinėkime jų piktais kaltinimais. Visuomet atsiminkime, kur nėra pagarbos Dievo tarnams, ten nėra pagarbos ir religijai. Visų laikų nedorūs žmonės nei apie nieką taip nesirūpino, kaip šmeižtais ir piktu žodžiu sumenkinti pagarbą Dievo tarnams. Dabar turbūt akivaizdu, kam tokiu savo elgesiu mes talkininkaujam. Ir įsivaizduojam, kad atstovaujam tiesą! Viešpatie atleisk mums už mūsų aklumą ir didžiulį neprotingumą!
Ar mes kartais savo tikėjimą nepakeičiam melagingu tikėjimu, tai yra prietarais? Argi mes, nepasitikėdami Dievu, kreipiamės pagalbos pas burtininkus, būrėjus? Prašykime Viešpaties atleidimo, nes tai yra labai sunki nuodėmė. Pats Dievas per pranašą Jeremiją sako: „O jūs neklausykite savo pranašų, savo žynių ir sapnuotojų, savo burtininkų ir raganių, kurie nesiliauja jums sakę: „Nebūkite pavaldūs Babilono karaliui!“  Jie melagystę jums pranašauja, idant atstumtų jus nuo savos žemės, nes aš išblokšiu jus, ir jūs žūsite“(Jer.27.9-10). Viešpatie, atleisk mums neapsitikėjimą Tavimi!
Argi niekas šiandien neina pas įvairiausius užkalbėtojus ir bobutes, kad jiems užkalbėtų ligas ir dar bando teisintis, kad jie skaito įvairias maldas ir žegnoja skaudamas vietas. Kodėl mes tikintieji patariame eiti ligoniui pas „bobutę“, kad užkalbėtų ligą, bet nepatariame pasinaudoti Bažnyčios ligonių Patepimo sakramentu? Vadinasi, užkalbėjimais tikime labiau negu Dievu. Šiandieną mes tikrą tikėjimą supainiojom su prietarais, tikime įvairiomis jėgomis, nuojauta, būrimais, burtininkais. Tai juk yra pagonybės laikų palikimas. Niekaip negalime atsikratyti prietarais ir būti tikrais krikščionimis katalikais.
2. Šis palaiminimas iš mūsų reikalauja vyriškumo ir tvirtumo, kai mums reikia liudyti Tiesą, arba ją ginti. Tikriausiai tarp mūsų yra žmonių, kurie kažkada pritarė tiems, kurie šaipėsi iš Kristaus mokymo, Bažnyčios ir kitų šventų dalykų. Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams už tai! Gal būt kas nors iš mūsų netikinčiųjų rate, darbe, kieme, susibūrime drovėjosi savo religingumo iš baimės būti pavadintam atsilikusiu, nepilnaverčiu žmogumi, bijojo pajuokų. Viešpatie, atleisk mums bailiams ir silpnadvasiams!
Gal kas nors iš mūsų gėdijosi savo bute pakabinti kryžių ar šventųjų paveikslų. Tai dėl to, kad mums trūksta tikėjimo Dievo Apvaizda, kuri gina ir tvarko mūsų gyvenimą. O jeigu užeis netikintys bendradarbiai ir darbe bus nepatogumai. O ką pasakys kaimynai, kurie gali pasinaudoti mūsų religingumu, kaip pagrindiniu ginklu prieš mus. Jeigu mūsų tikėjimas tikras ir nepriekaištingas, tai Dievo išpažinimas šiuo atveju pasireikš vyrišku, mums adresuojamų pajuokų, išgyvenimu. Niekas neišmes iš buto, iš gimtojo miesto arba kaimo už tikėjimą. Todėl nieko nereikia bijoti. Viešpatie, atleisk mums mažatikiams ir be galo bailiams!
Gal kas nors bijo nešioti pašventintus medalikėlius ar kryželius? Bijo eiti pas gydytoją arba į pliažą. Tad prašykime gailestingojo Dievo atleidimo už ryžtingumo trūkumą atvirai išpažinti Jo vardą. Mes ne tiktai netikinčiųjų bijome, bet kai kurie gėdijasi persižegnoti prieš valgį namuose, kur visi žino, kad mes esame tikintys, kur niekas iš mūsų nesijuoks, bet kur kiti nesilaiko šio papročio. Štai kokie mes netikintys Tau, Viešpatie!
Gal dar kas nors kitaip yra neigęs Kristų? Būtinai atgailaukite. Labai grėsmingi Viešpaties žodžiai, pasakyti visiems: „Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove“(Lk.9.26). Kas tuomet galės pasakyti, kad nežinojo šio Viešpaties perspėjimo? Viešpatie, atleisk mums už mūsų baimę, gėdą ir varžymąsi – visa tai mūsų silpno tikėjimo ženklai! Sustiprink mūsų tikėjimą ir įdiek į mūsų širdis vyriškumą ir tvirtumą!
Pagalvokime tiktai, ko mes gėdijamės?! Paties aukščiausiojo, paties garbingiausiojo pasaulyje krikščionio vardo, tai yra to, kad mes esame Kristaus mokiniai, žmonės, visą gyvenimą tarnaujantys Aukščiausiajai Tiesai. Pagaliau mes privalome kantriai išgyventi visus persekiojimus dėl Tiesos, jungdami kantrybę su tvirta viltimi.
Kaip mus moko Kristaus palaiminimas elgtis su Tiesos persekiotojais? Į pasmerkimą, priešiškumą privalome atsakyti ramumu, draugiškumu. Jei kas nors iš mūsų pasielgė netaktiškai arba piktai su kokiu nors žmogumi, atgailaukime ir atsiprašykime Viešpaties. Į melą ir šmeižtą mes privalome atsakyti kantrybe, tyla arba ramiu argumentuotu paaiškinimu, jei pakanka žinių ir proto, ir leidžia aplinkybės. Reikia tvirtai atminti, kad blogis niekuomet neįveikiamas blogiu. Apaštalas Paulius pataria:„Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse“(Rom.12.17). Geriau pačiam pergyventi skausmą ir pažeminimą, negu kitam jį padaryti, nors tai būtų ir skriaudėjas. Nereikia niekuomet įsitraukti į ginčus apie tikėjimą. Nenorėti, kad griaustinis ir žaibas sužeistų mūsų persekiotojus, bedievius, bet reikia melstis už juos ir gailėtis jų, nes tai yra patys nelaimingiausi žmonės pasaulyje. Šiandien jie užsispyrusiai priešinasi Tiesai. Bet kai užsimerks jų akys ir atsimerks sielos akys, tada bus baisus jų praregėjimas! Argi negaila tokių žmonių! Argi gali krikščioniška širdis linkėti kam nors amžinosios pražūties ir pragaro? Jei kas nors linki kam tokio nepataisomo blogio, gailėkitės! Atleisk, Viešpatie, mums toli gražu ne krikščionišką požiūrį į netikinčiuosius, kurie serga tokia baisia dvasine liga, kaip netikėjimas! Priimk, Viešpatie, mūsų maldą už juos, mūsų tautiečius, žūstančius netikėjime į Tave Dieve ir pasaulio Kūrėją! Atverk jiems akis, kad jiems dar gyviems esant nukristų nuo jų akių migla, kad jie suprastų, ką persekioja ir kieno piktą valią vykdo! Jie nežino, ką daro! Viešpatie, atleisk jiems ir mums tuo labiau, kad dabartinė žmonių karta – tai mūsų vaikai ir anūkai, kurių nesugebėjome išauklėti tikėjimo ir meilės Tavimi!
Mes jau kalbėjome apie palaiminimą, skirtą tiems, kurie nori gyventi teisūs: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“. Šiame palaiminime Viešpats kalba apie dovanas tiems žmonėms, kurie ieško tiesos: jie gaus tai, ko siekia jų siela. O palaiminime apie persekiojamus dėl tiesos Jis mus įspėja apie pavojus, kurie mus tyko tiesos kelyje. Teisus gyvenimas nėra paprastas ir neprimena pasivaikščiojimą po parką. Teisus gyvenimas – tai darbas ir išbandymai, kurie siejasi su rizika, nes pasaulyje, kuriame mes gyvename, labai daug melo. Piktoji dvasia, velnias yra personifikuotas blogis arba melagis ir melo tėvas. Jis aktyviai veikia mūsų gyvenime, skleisdamas melą visur.
Melas – šlykšti žmogaus negarbė. Tačiau jo pasiekimai dideli. Jis yra persmelkęs mūsų visuomeninį gyvenimą, yra valdžios siekimo įrankis, išardo šeimas, sugriauna žmogaus vidinį vientisumą, nes skleisdamas netiesą dvejinasi pats savyje. Apsižvalgę aplinkui, nesunkiai pastebėsime, kiek daug netiesos. Susidaro įspūdis, kad jis sparčiai auga, didėja blogio kiekis visose gyvenimo srityse, ypač visuomeniniame gyvenime. Melo pavyzdžių yra gausybė.
Atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijai, siekis neteisiai praturtėti išaugo nežinia kiek kartų, ko pasėkoje buvo išgrobstyta didžiulė valstybinio turto dalis. Tiesiog mūsų akyse nekontroliuojamas blogis didėjo ir buvo įgavęs didžiulius mąstus.
O kaip neprisiminti pirkėjų apgaudinėjimus turguose ir kai kuriose parduotuvėse, kai jie būdavo apsveriami. Kaip lengvai ir lengvabūdiškai dalijami priešrinkiminiai pažadai, kurie po rinkimų tučtuojau pamirštami. Šiandieną pas mus melas – ne egzotika, ne retenybė, bet plačiai naudojamas įrankis materialiniam gerbūviui susikurti ir valdžiai pasiekti. Kas atsitinka žmogui, kuris nenori gyventi melu ir jam priešinasi? Labai dažnai melas panaudoja jam pavaldžias priemones, kad tokiam žmogui atkeršytų. Tačiau nereikia manyti, kad šiandieną nėra žmonių, kurie nebenori gyventi su melu. Ačiū Dievui tokių žmonių dar yra.
Jie neišsivažinėjo po svečias šalis, kur galėtų žymiai geriau gyventi. Jie kaip sargybiniai liko namuose, Lietuvoje ir saugo savo šeimų židinius. Iš tikrųjų jie yra tikrieji tiesos puoselėtojai, patriotai. Dauguma jų išsaugojo ištikimybę tiesos idealams ir žmogiškai pareigai ir kukliai darbuojasi savo tėvynės labui. Tokie žmonės viliasi, kad, teisiai gyvenant, vis vien laimi būtent toks žmogus. Laimi todėl, kad tiesa yra stipresnė už melą. Aišku, kad dažnai atsitinka taip, kad atskiras žmogus nesulaukia tiesos pergalės. Tačiau nežiūrint to tiesa visuomet nugali. Jei ne šiame gyvenime, tai amžinajame žmogus, gyvenęs teisiai, išvys jos pergalę. Todėl tokius žmones Viešpats ir laimina.
Kaip tiktai krikščionys ir yra pašaukti kovoti už tiesą. Tačiau kovojant, ne tik reikia siekti jos pergalės, bet reikia žiūrėti, kokiomis priemonėmis jos dera siekti, ne visos priemonės krikščioniui tinka. Priešingu atveju tokia kova gali virsti paprasta intriga. Kartais taip atsitinka, kad, pradėjus atstovėti kilnius idealus, baigiama kitų žmonių išstumdimu, kad būtų užimta naudinga, patogi vieta po saule.
Negalima siekti tiesos pykčio ir neapykantos pagalba. Tas, kas kovoja už tiesą, negali naudoti prieš priešininkus nedoras priemones. Pats stipriausias ginklas kovojant už tiesą yra pati tiesa: vienu metu tiesa yra ir tikslas, ir kovos priemonė. Į tokią kovą reikia eiti su atvira širdimi, kurioje nėra neapykantos. Tačiau visiškai nereiškia, kad tokioje kovoje žmogui nėra į ką atsiremti. Bažnyčios tėvai moko, kad toje labai sunkioje kovoje geriausiu pagalbininku yra kantrybė ir vyriškumas. Kantrybė papildo mūsų jėgų trūkumą, padeda įveikti liūdesį, nusivylimą ir įvairius sunkumus. Vidine kantrybės jėga nugalimas išorinis priešas. Vyriškumas mums reikalingas, nes melas visuomet bando įbauginti žmogų, naudoja klastingas ir neleistinas priemones, stengiasi palaužti priešininko dvasią. Todėl kova už tiesą visada įkvepiama vyriškumo ir palaikoma kantrybės.
Viešpats nekviečia mūsų būti pasyviais prieš blogį ir netiesą. Jis laimina mus būti kovotojų už tiesą ir teisingumą pusėje ir linki visada išlaikyti sielos tyrumą, saugoti savo krikščioniškąjį orumą ir nesutepti savęs melo ir blogio purvu.
Senovėje gyveno patriarchai, kurie mokė savo tautą Dievo tiesos, gyveno pranašai ir mokytojai svajoję apie šventą gyvenimą, bet mažai kas jų klausė ir jie turėjo daugiau priešų nei draugų bei bendraminčių.
Atėjo į žemę Viešpats Jėzus Kristus su Savo mokslu apie Dievo tiesą, bet ne visi įtikėjo Jį, daugelis nekentė Jo ir Jo tiesos, atvedė Jį ant kryžiaus. Tą patį likimą Jėzus Kristus numatė ir Savo mokiniams, apaštalams ir visiems ištikimiesiems Jo pasekėjams:„ Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.  Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.  Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: „Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs“(Jn.15.18-21); „ Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte.  Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui.  Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta“(Jn.16.1-3). Antrajame savo laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo: „ Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.  Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami“(2Tim.3.12-13).
Pirmieji krikščionys visi be išimties buvo persekiojami ir kankinami. Pakakdavo vien tiktai to, kad tikėjo Kristumi – vien už tai buvo baudžiami mirtimi. Tuo metu buvo daug kankinių, kuriuos Bažnyčia mini kaip šventuosius. Tų laikų tikintieji nebijojo persekiojimų, o kai reikėdavo išpažinti Kristų, jie nebijojo kankinimų. Kiti žiūrėjo į jų kančias ir mirtį, ir patys stiprino save Kristaus tikėjimu, todėl išpažinėjų skaičius visą laiką didėjo. Tokia buvo Išganytojo šio palaiminimo žodžių jėga. Kankiniai ėjo mirti, nes tikėjo, kad už tiesą kenčia, o už tai Viešpats žadėjo amžintąjį atlygį.
Ir mūsų laikais yra kankinių už tiesą… Tai visų pirma visi pamaldūs ir ištikimi krikščionys, nes kaip liudija apaštalas Paulius:„Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“. Kur yra persekiojamų ir kenčiančių palaimos esmė? Koks atlygis bus skirtas už liūdesį teisiesiems ir pamaldiesiems? Jie paguodžiami jau kančios metu: jų sąžinė švari, siela tyra, širdis rami, viltis apie dangišką atlygį neabejotina.
Persekiojami už tiesą ir kankinami, teisieji ir pamaldūs amžinai karaliaus su Kristumi:„Jų yra dangaus karalystė“, – pasakė Viešpats. Persekiojami teisieji ir pamaldūs kankiniai ne tiktai bus palaiminti Dangaus karalystėje, bet ta palaima dalinsis su Kristumi. Kaip jie dalinasi su Kristumi žemės kančiomis, taip su Juo dalinsis ir dangiškąja šlove:„Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,  todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas.  Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“(Lk.22.28-30); „Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“(1Pt.4.13); „ Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste“(Apr.3.21). O, krikščioni, pamilk tiesą ir išsaugok pamaldumą!
11. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami
 visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus
atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus
Atidžiai pasižiūrėkime į mūsų gyvenimą ir nesunkiai pastebėsime, kaip mes visi sunkiai kenčiame  nuo dvasinių negalių jungo. Visas mūsų žemiškas gyvenimas yra ligotas, persunktas didžiulio liūdesio nuo šmeižto, palaidumo ir daugybės kitų mažai pastebimų bėdų ir nelaimių. Bėdos nuo priešų, bėdos nuo giminių, bėdos nuo melo brolių … Negaluoja kūnas, pavargsta ir kankinasi mūsų siela. Labai sunkios yra dvasinės kančios, kai mūsų tikslas yra pats aukščiausias dvasinis siekis. Pavyzdžiui, mūsų artimus (vaikus, vyrą, žmoną, brolius, seseris) ištinka nelaimė. Nieku kitu, kaip tiktai malda mes jiems tegalime padėti, todėl skubame į bažnyčią, kad pasimelstume ir paprašytume pagalbos. O tie, už kuriuos su ašaromis, su skaudančia siela ir kraujuojančia širdimi meldžiamės sutinka mus namie srautu piktų žodžių arba piktais žvilgsniais, susierzinusiu tonu už tai, kad mes keletui valandų atitrūkome nuo kasdieninės sumaišties, nuo kasdieninių rūpesčių. Kaip tuomet būna skaudu širdyje! Arba kitas gyvenimiškas pavyzdys. Žmogus gyvena tolokai nuo bažnyčios, senatvė jį prilenkė jau prie žemės, todėl jam sunkoka pasiekti maldos namus. Tačiau noras pasimelsti bažnyčioje, užsakyti už artimuosius šventąsias Mišias nugali viską! Ir štai skuba žmogus, kaip gali, į bažnytėlę dar orui neišaušus blogu, užpustytu keliu, nugali didžiulius sunkumus, įžengia į bažnytėlę, kaip tarpininkas prieš Dievą nuo viso kaimo už tuos, kurie jau išvis nebegali paeiti, arba, kurie jau seniai pamiršo bažnyčią. O štai kitą dieną išgirsta didžiulę laviną priekaištų ir patyčių:„Tu vis dar kėblini į bažnyčią, sėdėtum namie prie šilto pečiaus ir melstumeis sau. Ar ne tas pat? Štai numirsi kur nors pakeliui ir bus viskas“. Arba:„Matyt mažai nusidirbai per savaitę, kad dar gali tokį kelią nueiti“. Kaip būna skaudu tokiam žmogui pergyventi kitų visišką nesupratimą. Nesupratimą to, kad meilė Dievui, meilė Bažnyčiai nugali bet kokius sunkumus.
Sakykime, žmogus nesavanaudiškai, iš gailesčio ir užuojautos padeda kam nors savo darbu, o jis yra apšmeižiamas, negailestingai apkaltinamas nesąžiningumu, apdrabstomas nebūtais įtarinėjimais… Kaip be galo sunku pergyventi tokį šmeižtą!
Arba žmogus stengiasi patarnauti bažnyčioje, tai darydamas iš visos širdies, su didžiule meile atiduoda savo sugebėjimus, talentą bei fizines jėgas, o jūsų niekas nesupranta, iš jūsų juokiasi, net tyčiojasi, žemina, morališkai spaudžia. Kiek vyriškumo reikia, kad žmogus atsilaikytų, nemestų reikalo, nenusiviltų, neatšaltų ir nepradėtų neapkęsti tų, kurie nesupranta ir nenori suprasti reikalo. Ir išvis kiek būna  įvairiausių nesupratimų, neteisingų įsivaizdavimų, kaltinimų, kurie sukelia sunkiausias sielos kančias. Tie sielos skausmai ir kančios gali būti prilyginamos pirmųjų amžių krikščionių kankinystei.
Paskutiniame palaiminime Viešpats Jėzus Kristus labiausiai vadina palaimintus tuos, kurie dėl Kristaus vardo ir dėl tikro krikščioniško tikėjimo Juo kantriai pergyvena visus persekiojimus, užgauliojimus, šmeižtą, patyčias ir dargi mirtį. Toks gyvenimas vadinamas kankinyste. Daugiau už kankinystės žygdarbį nieko nėra. Krikščioniškas didvyriškumas remiasi didžiosiomis krikščioniškomis dorybėmis: tikėjimu Dievu, viltimi, meile Dievui ir artimui, visišku paklusnumu ir nepajudinama ištikimybe Viešpačiui Dievui.
Ryškiausiu kankinystės žygdarbio pavyzdžiu mums tarnauja Jėzus Kristus, o taip pat apaštalai ir nesuskaičiuojama daugybė krikščionių, kurie su džiaugsmu ėjo kankinystės keliu už Kristaus vardą. Už kankinystės žygdarbį Viešpats žada didžiulį atlygį Danguje, tai yra didžiausią palaimą būsimajame amžinajame gyvenime. Tačiau ir čia, šiame gyvenime Viešpats daugelį kankinių pašlovina už jų tvirtumą tikėjime įvairiais stebuklais. Apaštalas Petras rašė:„Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų“(1Pt.4.14).
Šis paskutinis palaiminimas skamba gana dramatiškai, nes jis apie tuos, kurie prisiima kankinio vainiką už tikėjimą Kristumi. Kodėl Kristaus mokiniai buvo laikomi pavojingais, kodėl juos reikėjo persekioti, jie juk nešė pasauliui meilės žodį? Klausimas nėra paprastas ir atsakymas į jį padės suprasti vieną pagrindinį istorijos konfliktų. Reikalas tas, kad Dievo tiesa buvo atskleista išimtinai ir absoliučiai būtent tik Kristaus Asmenyje. Jo tiesa nėra nei teorija, nei išvada, nei abstrakti idėja, bet pati tikriausia ir gražiausia realybė, atsispindėjusi istorinėje Jėzaus iš Nazareto Asmenyje. Todėl Dievo tiesos priešai visiškai suprato, kad be kovos su Kristumi ir Jo pasekėjais negalima bus nugalėti Jo tiesos. Savo uždavinį jie matė tame, kad reikia pritemdyti švytintį šventumu ir grožiu Išganytojo atvaizdą, jei jau negalima jį visiškai sunaikinti. Ši kova su Kristumi prasidėjo dar Jam gyvam esant. Jie šmeižė Kristų, meluodami, kad Jis nėra joks Mesijas, bet paprastas apgavikas iš Nazareto, dailydės sūnus. Jis visai neprisikėlė. Jo mokiniai pavogė Jo kūną. Panašiai tvirtino ir Romos imperijos valdovai, kad krikščionybė yra bjaurūs prietarai ir puolė ją kaip visuomeniškai ir politiškai pavojingą reiškinį, nukreipė į ją visą valstybės represinio aparato galią. Stebėtina, kad kova su Išganytoju ir paskelbtu Jo mokslu paskelbiama kaip tik tuo metu, kai užgimė krikščionybė, kai buvo paskelbti Kristaus palaiminimai. Antroje pirmojo amžiaus pusėje ši kova įgauna žiauriausių persekiojimų formą. Ji prasidėjo valdant imperatoriui Neronui ir tęsėsi 250 metų. Šiandien Bažnyčia kasdien mini po kelis kankinius ir išpažinėjus, kurių vardai amžiams įrašyti Bažnyčios istorijoje. Daugybė kankinių patvirtino ištikimybę Kristui savo gyvenimais ir mirtimi. Apie kiekvieną iš jų galima papasakoti pilną dramatizmo istoriją. Nors Romos imperijoje buvo toleruojami įvairūs religiniai kultai, bet karas buvo paskelbtas tiktai krikščionybei.
Senovės Bažnyčios rašytojas Tertulianas sako: „ Kankinių kraujas – krikščionybės sėkla“. Iš tikrųjų taip ir yra, kadangi kankinimai ir persekiojimai, kurie teko Jėzaus Kristaus pasekėjams, tapo ne melagingais tikrojo tikėjimo liudijimais ir tokiu būdu skatino krikščionybės paplitimą. Net ir patys persekiotojai labai dažnai, paveikti kankinių dvasinės tvirtybės, tapdavo atsivertėliais į krikščioniškąjį tikėjimą.
Krikščionių persekiojimas baigėsi ketvirtojo amžiaus pradžioje, bet plačiąja prasme jis nesibaigė niekuomet. Atvirai būti krikščioniu, gyventi su savo įsitikinimais visada reiškė plaukti prieš srovę, priimti smūgius tų, kuriems krikščionybė liko tiktai žodžiu, tolimu nuo jų gyvenimo. Tikriausiai dvidešimtas amžius buvo pats baisiausias krikščionių persekiojimų periodu per visą istoriją. Po Rusijos revoliucijos baisiausiems kankinimams buvo pasmerkti rusų cerkvės vyskupai, popai, vienuoliai, daugybė tikinčiųjų. Rusai buvo naikinami už tai, kad tikėjo Jėzų Kristų. Budeliai, jausdami, kad elgiasi neteisingai, stengėsi reikalą parodyti taip, kad, neva, susidorojama su politiniais režimo priešais. Beveik visi rusų vyskupai ir dvasininkija buvo sušaudyti arba mirė lageriuose. Laisvėje teliko labai maža saujelė. Panaši situacija klostėsi ir Lietuvoje, ją okupavus bolševikinei Rusijai 1940 metais.
Užmokėję savo gyvenimu už ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai mūsų vyskupai ir kunigai buvo tikri kankiniai. O tie, kurie atnešė tikrąjį tikėjimą į šiandieną yra gryniausi išpažinėjai. Sunku yra įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei bolševikinis ateizmas būtų siautėjęs dar ilgiau mūsų krašte. Pasekmės būtų katastrofiškos mūsų nacionalinei, dvasinei ir religinei – kultūrinei tapatybei. Dvasiškai tušti, netekę tikėjimo žmonės, nusigręžę nuo Dievo ir praradę dvasinį imunitetą, būtų tapę lengvu netikrų mokytojų ir pseudo misionierių grobiu. Todėl šiandien reikia nulenkti galvas prieš tuos, kurie liko ištikimi Kristui, net iki mirties, ir prieš darbus tų, kurių dėka pavyko išsaugoti tikrąjį krikščionišką tikėjimą. Tikiu, kad išlikusi tikėjimo kibirkštis įsiliepsnos, sušildys mūsų katalikišką kraštą ir įkvėps mus visus kovai su nuodėme ir melu, su tais, kurie bando atplėšti mus nuo tikrojo tikėjimo.
Tad ne atsitiktinai yra tai, kad paskutinis palaiminimas pašvęstas persekiojamiems dėl Kristaus. Priimant krikščioniškąjį mokslą, ir jį derinant su gyvenimu, mes užimame visiškai aiškią poziciją pagrindiniame visų laikų konflikte – kovoje Dievo su velniu, gėrio jėgų su blogio jėgomis. Reikia pabrėžti, kad blogis neabejingas šiandienos pasauliui ir žmogui, jis budi ir žeidžia tuos, kas meta jam iššūkį.
Palaiminimas persekiojamųjų dėl Kristaus skiriasi nuo visų kitų. Palyginkime su aštuntuoju palaiminimu. Ten sakoma, kad palaimintas tas, kuris nukentėjo už tiesą, už tai jam paruoštas atlygis Danguje. O čia palaiminti tie, kurie dabar yra persekiojami, tai yra palaiminti ne būsimajame gyvenime, bet jau dabar, kai yra persekiojami. Būtent didžiausio žmogiškų jėgų išbandymo momentu kovojant už Dievo tiesą, atsiveria šios tiesos pilnatvė. Ne atsitiktinai Tikėjimas, Viltis ir Meilė liko ištikimi Kristui dargi kančios metu. Todėl, kad išpažinimo metu, žiaurių išbandymų metu su jais buvo Pats Viešpats.
Jeigu mes priimame Kristaus palaiminimus, tai mes priimame Patį Kristų. Tai reiškia, kad mūsų didžiausiu įstatymu ir didžiausia tiesa yra krikščionybės moralinis idealas, už kurį mes turime būti pasiruošę kentėti, įgydami šitame ideale ir jo išpažinime gyvenimo pilnatvę.
Dviejuose paskutiniuose palaiminimuose kalbama apie persekiojimus. Ankstesniame buvo persekiojimai dėl tiesos, o čia – dėl Kristaus. Ten tiesa atstovavo visą krikščioniškojo mastymo ir elgesio sistemą, o čia visa Dievo tiesa įkūnyta Pačiame Jėzuje Kristuje. Šie du palaiminimai kaip du dangiškojo gyvenimo laipteliai padaryti iš tos pačios medžiagos – iš kentėjimų už tiesą ir iš kentėjimų už Kristų. Tie kentėjimai tokie brangūs sielos dangiškųjų rūmų statybai, kad Viešpats juos pakartoja du kartus ir du kartus už juos žada apdovanoti. Skirtumas yra tik tas, kad paskutinieji kentėjimai yra žymiai skausmingesni ir gilesni negu pirmieji. Negarbė, persekiojimai, melas, šmeižtas, barniai – ir visa tai dėl Kristaus užgriūva teisųjį, kaip paskutiniai ir baisiausi išbandymai ir pagundos. Tokį spaudimą neatlaikytų ir pats stipriausias akmuo, o kaip atsilaikyti žmogaus širdžiai. Esant tokiai bangų mūšai išbalinamas ir pats nešvariausias audeklas, o ką ten jau bekalbėti apie žmogaus sielą.
Kas kankinystę priima gera valia dėl Kristaus arba dėl Jo vardo, tas įgyja neįkainojamą medžiagą Dangaus karalystės statybai. Toks kankinystės troškulys visada buvo gyvas Kristaus Bažnyčioje nuo apaštalų laikų iki mūsų dienų.
Kai apaštalą Andriejų pagonys privedė prie kryžiaus, kad jį nukryžiuotų, jis linksmai ir jaudinančiai sušuko:„O, saldusis kryžiau, kaip ilgai aš laukiau tavęs ir svajojau apie tokį likimą!“ Ir šventasis Antonijus, pilnas įvairių dorybių, norėjo senatvėje vieno: mirti kankiniu už Kristaus tikėjimą. Todėl jis nuvyko į Aleksandriją, kur išprovokavo ginčą su eretikais tiktai tam, kad mirtų nuo jų rankos. Visgi Dievo Apvaizdos valia buvo kita ir jis nemirė kankinio mirtimi.
Įsivaizduokite nesibaigiančias krikščionių kankinių procesijas, einančias į savo golgotas, kaip jie beeidami linksmai gieda dvasinius himnus, lyg eitų ne mirti, bet į vestuves. Pasaulis nematė labiau didingesnių ir stebuklingesnių pavyzdžių savo istorijoje. Už tokią dvasinę auką Viešpats apdovanos juos sielos dangiškosios karalystės rūmais.
Šventasis Adrianas buvo Romos karininkas, kuris susižavėjo krikščionių aukojimusi bei kantrybe ir pats tapo krikščioniu. „Tu tikriausiai išprotėjai, Adrianai? – paklausė jį imperatorius pagonis. „Ne, valdove, aš tiktai dabar įgijau tikrą protą“, – atsakė jam kankinys už Kristaus tikėjimą. Ir mūsų laikais buvo ir yra vietos kankinystei bei daugybei kankinių. Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) yra įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai.
Šiuo metu beatifikacijos bylos vedamos 5 asmenims: arkivyskupui Mečislovui Reiniui, arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, vyskupui Vincentui Borisevičiui, Adelei Dirsytei ir Elenai Spirgevičiūtei. Šie asmenys taip pat yra įtraukti į XX a. tikėjimo liudytojų sąrašą.
Visų jų dangiškosios karalystės rūmų sienos bus papuoštos raudonais, kaip kraujas, rubinais, kurios mirguliuos kartu su nuostabiu dangaus spindėjimu. Ten susitiks ir pasimatys visi nukentėję dėl Kristaus šiame gyvenime.
Nuo žmogaus nuopuolio laikų šėtonas veda nesutaikomą kovą su Gėriu, Šventumu, Šviesa, su Kristaus Tiesa. Toje kovoje prieš Jėzų Kristų jis naudoja melą, piktžodžiavimą, piktadarystes, gundymus ir persekiojimus. Niekas iš žmonių nebuvo taip žiauriai ir nepelnytai puolamas, šmeižiamas kaip Jėzus Kristus. Po Jo įžengimo į Dangų kova prieš Kristų ir Jo mokslą tęsiasi ir dabar. Visais laikais ir šiandien velnias ir jo bendrininkai (piktosios dvasios ir blogi žmonės) toliau piktžodžiauja prieš Jėzaus Kristaus vardą ir Jo mokinius bei pasekėjus. Esant tokiai padėčiai, Kristus ir pataria mus apsiginkluoti kantrybe ir būti pasiruošusiems net kentėjimams:„Imkite, broliai, vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu“(Jok.5.10).
Abelis, parodęs ištikimybę ir nuolankumą Viešpačiui, žūsta nekaltai, kaip kankinys. Nojus, iš kurio juokėsi, kaip iš fanatiko, duodančio melagingą pavojaus signalą, parodė ištvermę ir didvyriškumą. Už Kristaus tiesą daug priekabiavimų ir piktžodžiavimų teko iškęsti pirmiesiems krikščionims ir kankiniams pirmaisiais krikščionybės metais ir vėliau. Bet kankinių kentėjimai tiktai skatino krikščionybės plitimą, nes žmonės, užkrėsti krikščionių žygdarbių kantrumo ir atlaidumo, pradėdavo pažinti Kristaus mokslą. Ir mūsų laikais tie persekiojimai tęsiasi ir jie tęsis iki pasaulio pabaigos, nes dar visiškai nesunaikintas šėtonas, kuris šiuo metu irgi galingai siautėja prieš tuos, kurie laikosi Kristaus mokslo ir teisaus gyvenimo. Tačiau šiais laikais piktoji dvasia savo priešiškumą rodo ne kankinimais ir bausmėmis, bet kursto netikėjimą bei platina netikrų pranašų mokslą, sektantizmą, tikėjimo niekinimą, šmeižtą, pasididžiavimą, egoizmą, iškrypimą, puikybę, godumą, savanaudiškumą, aistrą turtui, valdžiai, prisitaikėliškumui, nesveikam karjerizmui, tuo labai kenkia religinei – filosofinei sričiai, gundydama žmogų iš jausminės – nuodėmingosios malonumų ir aistrų pusės.
Pamaldūs žmonės šiandieną vadinami davatkomis, šventeivomis, atsilikusiais, siauro akiračio žmonėmis, krikščioniškąjį tikėjimą vadina tamsuolių tikėjimu, krikščionišką gailestingumą – silpnadvasiškumu, išmaldą – kvailu išlaidumu, pamaldumą – veidmainyste, maldos džiaugsmą – beveik beprotyste. Priešingai, išplitusį kūno pasileidimą, pataikavimą visoms kūno užgaidoms įvardija kaip šiuolaikiškumą.
Tačiau Viešpats nepalieka žmonių, kurie pergyvena ir kenčia dėl Jo, bet stiprina jų sielas ir atkaklumą:„Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų“(1Pt.4.14). Atsakui į piktžodžiavimą Kristaus tiesai Jėzus siūlo mums džiaugtis ir linksmintis, nes laukia didelis atpildas už tai :„Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose.  Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus.  Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“(1Pt.1.6-8). Tikrasis krikščioniškas džiaugsmas neturi nieko bendro su žemiškais malonumais. Tai aukščiausias religinis jausmas, kuris su niekuo nepalyginamas, yra tikėjimo džiaugsmas:„Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“(Rom.15.13). Dievo meilės pažinimo džiaugsmas yra sunkiai apsakomas: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!  Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.  Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“(Jn.15.9-11). Krikščionio džiaugsmas neatsiejamai susijęs su dvasiniais kentėjimais ir jie, būdami tarpusavio priklausomybėje, atskirai nefigūruoja. Klystama, kai galvojama, kad džiaugsmas ateina po kentėjimų. Ne, džiaugsmas Kristuje ateina vienu metu su Kristaus kentėjimais ir pasireiškia džiaugsmo jausmu, nes mes dalyvaujame Jo kentėjimuose. Kaip liūdesys dėl padarytos nuodėmės apsireiškia su džiaugsmu, kad yra galimybė nuodėmę įveikti, išpirkti ir išsigelbėti, taip išbandymai kentėjimais iššaukia džiaugsmą, nes žmogui už tuos kentėjimus bus dovanotas išsigelbėjimas. Todėl apaštalas Jokūbas kviečia krikščionis:„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę,  o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“(Jok.1.2-4). Šią mintį paliudija ir apaštalas Paulius:„…tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.  Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę,  ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį.  O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“(Rom.5.2-5).
Tokiu būdu krikščionio džiaugsmas yra kankinių džiaugsmas, kuris įrodo krikščioniško tikėjimo tikrumą ir jo ištikimybę Kristaus mokslui. Už tai, kad teisusis patiria persekiojimus ir piktžodžiavimus dėl Jėzaus Kristaus, jo laukia didžiulė dovana Danguje. Pagal krikščionišką mokslą teisusis žemėje netenka viso gėrio, bet kenčia persekiojimus dėl Kristaus. Teisusis, būdamas Kristaus kentėjimų dalyviu, bus taip pat ir Jo šlovės dalyviu. Todėl, kai žmonės linksta link žemiško gėrio, Jėzus kreipia jų mintis į dangiškąjį atlygį. Ir šitas atlygis jau prasideda žemiškame gyvenime. Dar Abraomui Viešpats yra pasakęs:„Nebijok, Abramai, aš esu tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis“(Pr.15.1). Šiais žodžiais Viešpats parodo, kad žmogus už gerus darbus ir teisų gyvenimą sulaukia Dievo pagalbos ir rūpesčio.
Taigi, kad sulauktume palaimos, turime būti pasiruošę su džiaugsmu priimti persekiojimą, neapykantą ir dar gi pačią mirtį dėl Kristaus ir tikėjimo. Žygdarbis, kurio reikalauja šis palaiminimas, vadinamas kankinyste. Tai pats sunkiausias žygdarbis silpnam mūsų kūnui. Tačiau už šį žygdarbį pažadėtas pats aukščiausias palaiminimo laipsnis.
Nežiūrint kankinystės sunkumo, istorija rodo, kad tikrasis tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir karšta meilė Jam, pagimdė daugybę tikėjimo išpažinėjų. Kokių tik kankinimų neteko iškentėti krikščioniško tikėjimo pasekėjams. Juos guldė ant įkaitintų skardos lapų, ant degančių anglių, mėtė į verdančius katilus, arba į jūrą ir upes. Vienus pririšdavo prie ratų, kitus numesdavo prarajon, dar kitus atiduodavo laukiniams žvėrims sudraskyti. Neįmanoma suskaičiuoti visus kankinimo būdus, kuriuos teko iškentėti kankiniams. Atrodo, kad visas pragaras sugalvodavo vis kitus kankinimo būdus. Skaitant kankinių gyvenimų aprašymus, pasimeti, kuo stebėtis, ar kankintojų išradingumu taikant įvairiausius kankinimus, ar kankinių tvirtumu. Iš daugybės kankinystės pavyzdžių pateiksiu vieną gana ryškiai papasakojantį apie krikščionių didvyriškumą.
257 – tais metais imperatorius Valerijonas pradėjo žiaurų krikščionių persekiojimą. Jis labiausiai buvo nukreiptas prieš dvasiškius. Tarp tuo metu teisiamų krikščionių buvo ir šventasis Laurencijus, Romos bažnyčios diakonas. „Kur tavo bažnyčios turtai?“ – klausinėjo jo imperatorius. „Ateik, valdove, aš tau juos parodysiu, – atsakė šventasis Laurencijos. Paskui jis parodė elgetas, našles, našlaičius, akluosius ir raišuosius ir pasakė:„Štai jie, šie turtai, kurie yra brangesni už viską pasaulyje, kurių negali ir nenori atimti iš mūsų tironai“. Nuteistas sudeginti, šventasis Laurencijus pritrenkė savo amžininkus tvirtumu, stebina jis mus ir šiandien. Prieš jo akis sukrovė laužą ir įkaitino geležines groteles, ant kurių paguldė grandinėmis sukaustytą Laurencijų. Nestipri ugnis tik didino jo kančių sunkumą, bet jo veidas spindėjo nepaprastu didingumu: kančia neprivertė jį ištarti nei vieno skundo, nei vienos dejonės. Kai ugnis apdegino vieną pusę jo kūno, jis su nuostabiu tvirtumu ir abejingumu pasakė budeliui:„ Apkepė; apversk!“
Kokia nuostabi kantrybė! Štai, ką gali padaryti tikras tikėjimas ir didžiulė meilė Išganytojui! Tačiau kentėjo ne vien tiktai vyrai. Moterys, merginos, dar gi vaikai, sustiprinti Kristaus meilės, kentėjo baisius kankinimus. Kokios baisios bebuvo kančios, bet jie ir jos mielai išgyveno jas, nes turėjo tvirtą tikėjimą Kristumi. Užtat dabar visi šventieji kankiniai džiaugiasi ir amžinai džiaugsis nesibaigiančiais ir neapsakomais dangiškaisiais turtais, kurių nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo ir kurių didingumą mes nesugebame suvokti.
Kuo mes šiandieną galime įrodyti savo tikėjimą ir meilę Kristui? Šiandieną, ačiū Dievui, nebėra tokių kankinimų, persekiojimų laikai praėjo, bet tikras krikščionis ir šiais laikais gali įrodyti savo meilę ir tikėjimą Kristumi. Kuo gi? Apie tai mums kalba didysis švietėjas Jonas Auksaburnis. Pateiksime kai kurias jo mintis.
Tų laikų kankiniai niekino gyvenimą, o mes šiandieną paniekinkim malonumus ir prabangą. Jie panardino savo kūną į ugnį, o mes panardinkime savo turtus į elgetų rankas. Jie trypė degančias anglis, mes užgesinkime savyje aistrų liepsnas. Ar tai sunku? Bet užtat naudinga. Nežiūrėkime galimų sunkumų, bet matykime ateities gėrį, turėkime omenyje ne darbus, bet vainiką, ne žygdarbius, bet atpildą. Ar mes nesilepinam minkštuose pataluose? Mums sunku atsikelti? Prisiminkime šlovinguosius kankinius, jie gulėjo ant įkaitintų skardų, ne minkštos plunksnos, bet degančios anglys buvo jų patalai. Štai kas gali mums pakeisti kankinystę anot Jono Auksaburnio.
Pakeiskime, mielieji, kankinystę šiandienos galimais krikščioniškų dorybių žygdarbiais. Jei tektų mums iškęsti persekiojimą arba pajuoką, tai darykime su džiaugsmu. Apsiginkluokime tų krikščionių kantrybe, kurie su džiaugsmu ėjom mirti. Jie buvo apdovanoti didžiausia palaima ir Danguje meldžiasi už mūsų išgelbėjimą. Dėka jų maldų ir mes nenuilstamai kovokime su savo priešais: prieš tuos, kurie gyvena ne krikščioniškai ir yra pagunda kitiems, prieš mūsų kūno aistras ir prieš velnią, kuris, kaip riaumojantis liūtas, ieško praryti ką nors iš krikščionių, tai yra iškreipti iš tiesos kelio ir padaryti jį pragaro grobiu. Tegul padeda mums Dievas dirbti darbus, kurie verti aukšto krikščionių vardo ir šventųjų kankinių maldų dėka tegul pasigaili ir išgelbsti mus.
Kaip mes turime vykdyti šį Kristaus palaiminimą? Šis palaiminimas reikalauja visiškai išpažinti mūsų katalikišką tikėjimą ir ištikimai tarnauti Kristaus įsteigtai Bažnyčiai. Išpažinti tikėjimą ir tarnauti Bažnyčiai mes privalome būti pasiruošę su džiaugsmu priimti bet kokį persekiojimą, pajuoką, tyčiojimąsi ir dar gi mirtį už Kristų. Toks elgesys ir bus kankinystės žygdarbis. Šventasis Raštas ne kartą mus kviečia išpažinti Kristaus tikėjimą, Pats Viešpats mus kviečia:„ Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“(Mt.10.28); „Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus“(Lk.6.22).  Šventieji apaštalai su džiaugsmu kentė įkalinimus ir kentėjimus dėl Kristaus vardo:„ O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“(Apd.5.41). Ir mes privalome sekti apaštalų pavyzdžiu, kad tobulai išpažintume savo tikėjimą, nebijodami jokių bausmių, persekiojimų.
Ar siekia mūsų meilė Jį ir Jo mokslą, ar mes pasiruošę atiduoti savo sielą už ištikimybę Išganytojui ir Dievui bei Jo mokslui, kaip darė šventieji kankiniai? Ar mes pasiruošę nugalėti savo kūno aistras ir norus, nepasotinamą troškulį malonumams, prabangai, pykčiui, kerštui, puikybei, pavydui ir kitoms panašioms ydoms? Amžiais nepamirškime, kad Viešpats žada savo ištikimiesiems tarnams dangiškąjį gėrį, visiems, atidavusiems gyvybę už Jį, arba nukentėjusiems dėl Jo ir dėl ištikimybės Jo mokslui. Jei žmogus galėtų, tai atiduotų visą savo gyvenimą už vienos valandos gyvenimą rojuje. Štai kodėl kankiniai su tokiu džiaugsmu ėjo kentėti už Kristų: nei ugnis, nei laukiniai žvėrys, nei aštrūs kalavijai, nei badas, nei jokie kankinimai negalėjo jų priversti atsisakyti Jėzaus Kristaus ir meilės Jam. Štai kodėl šventieji Kristaus pasekėjai dykumose, katakombose ir tarpekliuose kankino save darbu, pasninkavo ir maldomis kovojo su kūno aistromis ir norais. Atsiminkime, kad Viešpats nepalieka Savo ištikimųjų tarnų be visa galinčios ir maloningos pagalbos. Nereikia liūdėti ir nusivilti tiems, kurie skelbia žmonėms Kristaus tiesą, kurie net iki mirties gina Kristaus mokslą. Kristus tame darbe visuomet bus tvirtu ramsčiu, jėga, nuraminimu, vidine palaima visuose mūsų kentėjimuose, sunkioje kovoje su nuodėmingais mūsų prigimties polinkiais.
 
12. Užbaiga
 
Niekas neabejoja, kad Kristaus Kalno pamokslo palaiminimai vaidina ypatingą rolę krikščioniškoje pasaulėžiūroje. Vienas vienuolyno abatas yra pasakęs:„ Jeigu Kalno pamokslas – krikščionybės esmė, tai palaiminimai – Kalno pamokslo esmė“. Šventasis Dominykas meldėsi, kad jo įkurtas ordinas rastų džiaugsmą ir gyvenimo malonumus, panašius į palaiminimų dvasią.
Tačiau palaiminimų tekstas gana keistas. Kuo daugiau apie jį galvoji, tuo daugiau jis žmogų stulbina. Palaiminimai, be abejonės, kviečia mus į negirdėtas dvasinio ir moralinio gyvenimo aukštumas ir tuo pačiu kanonizuoja žmogaus kokybę, kuri yra visiškai priešinga tam gyvenime susidariusiam padoraus, normalaus, laimingo žmogaus įvaizdžiui. Tarp kitko tą keistumą mes randame visur Evangelijoje. Krikščioniškoji branda yra ne tai, kad žmogus būtų pasitempęs, įkvepiantis pagarbą, pas kurį viskas tvarkoje, nes jis tiksliai žino, ką reiškia būti krikščionimi, ir turi pakankamai valios, kad gyventų pagal tas žinias. Čia sužinome, kad Dievo jėga pasireiškia silpnume, tai yra – tiktai mūsų silpnume tampame tobulais. Pats Viešpats pasirinko silpnumo kelią. Dieve yra kažkas, ką lengviau išreikšti silpnumu negu jėga, kvailumu negu protu, skurdu negu turtu. Įsikūnijęs, Jis tapo skurdžiumi, nevykėliu ir neprotingu. O mes, pakviesti sekti Įsikūnijusiu Dievu, neturime stebėtis, kad mums reikia mokytis aukštojo silpnybės meno. Tačiau tai nereiškia, kad mes privalome nuleisti rankas ir visiškai nerodyti jokių pastangų. Biblija ir šventųjų gyvenimai rodo, kad tos pastangos būną iš tikrųjų didvyriškos.
Kaip pavojinga ir viliojančiai norisi moralumą apibrėžti taip, kad anksčiau ar vėliau pasakytum:„Aš viską įvykdžiau! Kaip gera įeiti į bažnyčią su drąsiai pakelta galva ir atsidėkoti Dievui už tai, kad aš toks padorus, toks nepriekaištingas žmogus!“ Kaip tai įžūlu ir nepakenčiamai nuobodu!
Mūsų geri darbai, mūsų pamaldumas, mūsų dvasiniai pasiekimai pavojingi tuo, kad jie mums padeda susikurti tokį įvaizdį apie save, kuris mus tenkina. Šita mintis, tarp kitko, išplaukia iš Evangelijos žodžių apie tai, kad mes turime būti panašūs į vaikus. Ne atsitiktinai trijose Evangelijose scena su vaikais yra greta su tekstu apie turtingą žmogų (pas Matą apie turtingą jaunuolį). Atrodytų štai idealus kandidatas į Dievo karalystę. Bet tame ir reikalas, kad idealių kandidatų nėra ir negali būti. Kristus stengėsi paaiškinti, kad įsakymų laikymasis mūsų neišgelbės. Kai mokiniai Jo paklausė, kas gi galės išsigelbėti, Jis atsakė:„Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“(Lk.18.27). Iš tikrųjų Dievo karalystę mes privalome priimti, kaip maži vaikai. Tačiau vaikai yra artimi Dievui ne už tai, kad jie ne nuodėmingi, bet todėl, kad jie yra silpni ir bejėgiai. Jie nieko negali padaryti patys ir skirtingai nei turtuolis jie nieko nėra „nusipelnę“, nes viską, ką jie yra gavę, tai dovanai, už dyką. Vaikai neturi praeities. Mes, suaugę labai daug galvojame apie praeitį, dar gi rašome savo autobiografijas, kad susikurtume savo įvaizdį prieš susitinkant su Dievu. Kam visa tai? Kam veltui leidžiame laiką? Geriau gyventi kaip vaikams, gyventi dabartimi, kur nėra vietos įvaizdžiams. Būtent čia ir dabar su mumis susitinka Dievas. Mes ne mūsų praeitis, mes – tai, kad čia ir dabar stovime prieš Dievą. Tai ne psichologinė, bet daugiau teologinė tiesa. Visiškai nereikia kiekvieną minutę jaustis, kaip ką tik sutvertu. Toks pojūtis ir atitinkantis jam žavesys duotų mums tą patį, ką ir fariziejaus pasitenkinimas savimi. Kad viršytume fariziejų teisumą, mes privalome visiškai pakeisti teisumo supratimą. Mes privalome kitaip suprasti, ką reiškia būti teisiu ir tuo labiau, ką reiškia jausti save teisiu. Naujojo Testamento laikų teisumą negalima išmatuoti. Aišku mes žinome, kad žmogžudystė yra nuodėmė, o nežudyti – gerai ir teisu. Tačiau, kiek mes nepadarytume, kiek nuodėmių nenugalėtume, vis tiek būsime nevykėliai vergai. Be to, Naujasis Testamentas neleidžia žmones skirstyti į tyrus ir netyrus. Kiekvienam iš mūsų suteikta didelė garbė: visi mes apgailėtini vargšai, laukiantys Dievo malonės.
Taigi palaiminimai mums parodo labai keistą žmogų: jis neturtingas ir tylus, jis verkia, bendrai jis pakankamai apgailėtinas, nors ir gali, kažkodėl, sutaikinti kitus. Beveik niekas nenori turėti tokių savybių, kurias išvardijo Kristus. Vieni bjaurėdamiesi gaili tokių žmonių, kai kada bandydami „padėti jiems“, kiti, kurie patys yra tokioje pat padėtyje, romantizuoja ją. Sunku pripažinti:„Taip, aš ne nugalėtojas“, bet dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad lyg tai taip ir reikia. Dažniausiai mes bandome kažką padaryti, jei ne, tai pataisyti reikalus arba nors sukelti susižavėjimą. Vienu žodžiu mes reaguojame taip, kad atrodo, jog mus kažkas apgavo. Mums nepatinka būti blogesniais už kitus ir mes bandome tai pataisyti arba gerai panaudoti. Aišku savaime, kad sunku, beveik neįmanoma gyventi žinant, kad tu esi nestiprus, ne nugalėtojas, ne laimingas, ne visur lydi sėkmė ir panašiai. Todėl taip yra sunku gyventi tiesoje, nes tai taip pat yra ir tiesa apie save. Mes stengiamės atrodyti reikšmingesni ir apgaudinėjam patys save. Kad iš tikrųjų atsigręžtume į Dievą, visų pirma reikia atsigręžti bei sugrįžti mums į save, kaip sugrįžo sūnus palaidūnas. Žmogus ieško Dievo visur ir neranda, nes Dievas – jame pačiame laukia jo.
Šventasis Vikentijus sako, kad viso ko pagrindas – tai tiesa apie save. Jai reikia nusižeminti. Mes privalome žinoti, kas esame. Mes turime suprasti, kad mumyse nėra jokio gėrio ir patys mes negalime kurti gėrio. Taipogi turime suprasti, koks beprasmis yra mūsų bet koks bandymas būti „visai padoriu žmogumi“ prieš save ir prieš Dievą. Reikia pripažinti, kad mes niekam tinkami ir gyventi ta mintimi. Tiktai tuomet Dievas galės padaryti iš mūsų kažką neblogą.
Beveik prieš mirtį šventoji Teresė dėkojo Dievui už savo netobulumą, todėl jai buvo reikalinga Dievo malonė. Bet tai nėra pasitenkinimas savo silpnumu. Bet koks pasitenkinimas savimi mus tolina nuo Dievo. Mes turime suprasti, kad niekam netinkami. Kokia dar čia gali būti kalba apie nugalėtojus!
Krikščionis privalo mokytis silpnumo, bejėgiškumo ir nesėkmės meno. Jis turi žinoti, kada mes esame silpni ir bejėgiai. Dievas mus mato, myli ir dar gi giria. Mąstant apie Evangelijos palaiminimus, negalvokime:„Visa tai apie kažkokius nevykėlius“. Džiaukimės, jei tai apie mus. Negalvokime:„reikia jiems padėti“. Atsiminkime, kad jie yra palaiminti.
Kalno pamokslo palaiminimų esmė ir prasmė yra ta, kad jie atskleidžia žmogui laimės paskirtį ir nurodo gyvenime kelią, kuriuo turi eiti žmogus, kad pasiektų tą laimę. Todėl šie nurodymai ir vadinami palaiminimais. Apie tai, ką vadiname laime, yra daug paaiškinimų ir išsamių teorijų visose pasaulio filosofinėse sistemose ir visų religijų tikėjimo mokymuose. Didžioje daugumoje atvejų žmonės laimę supranta, kaip didžiausio pasitenkinimo būseną ir jausmą.
Daugumoje filosofinių – religinių sistemų laimė – tai aukščiausio džiaugsmo būsena, palaima. Devyniuose palaiminimuose atskleidžiamas krikščioniškas požiūris į tai, kas yra laimė. Šiuose palaiminimuose kalbama apie tai, kaip laimę supranta Jėzus Kristus. Jei remsimės principu, kad laimė yra didžiausių poreikių patenkinimas, tai yra trokštamas žmogaus gyvenimo tikslas, tai, kadangi įvairių žmonių tikslai yra skirtingi, tai ir pasitenkinimo forma, tai tikslo pasiekimo priemonės yra įvairios. Pavyzdžiui, vienam žmogui laimė yra vesti žinomą gražuolę, kitas laimę mato turtuose, trečias siekdamas valdžios arba šlovės. Tačiau bet kuriuo atveju laimė, kaip filosofinė – psichologinė formulė, yra aukščiausio poreikio patenkinimas siekiant trokštamo tikslo, kuris atneša žmogui didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą, tai yra ryškiai išreikštą teigiamą emociją. Tačiau laimės, išreikštos turtu, valdžia, šlove, sveikata, siekimas yra labai greitai praeinantys trumpalaikiai dalykai. Tokia laimė yra tariama ir netvirta, nes turtingas žmogus gali bankrutuoti, sveikas, nežiūrint visų treniruočių, teikiančių sveikatą, gali staiga susirgti, valdovas gali prarasti valdžią ir šlovę ir t.t. Kristus mums sako, kad šie dalykai (kurių siekia žmonės ir juose mato laimę), kaip pinigai, valdžia, grožis yra laikini ir turi laikiną pobūdį. Tokia laimė, kurios siekdamas, žmogus patiria džiaugsmą, yra netikra, nes teduoda tiktai laikiną pasitenkinimą.
Tikroji laimė privalo būti amžina, nesibaigianti. Pagal Jėzų Kristų tokia laimė yra Dievo karalystė. Tiktai tuomet žmogus bus iš tikrųjų laimingas, kai gyvens taikoje su Dievu, kai taps Dievo karalystės gyventoju. Tuomet Dievas rūpinsis tokiu žmogumi ir tenkins visus jo poreikius bei norus. Toks žmogus nieko nestokos ir bus apgintas Viešpaties rankos nuo visų bėdų ir kančių. „O Dievas gali jus apipilti tūleriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo“(2Kor.9.8). Kelias į Dievo karalystę prasideda jau čia žemėje, o tęsiasi ir visiškai užbaigiamas amžinybėje. Laimė Dievo karalystėje neturi pabaigos, ji nelaikina, kaip žmogiškas laikinas džiaugsmas, bet amžinas ir tobulas. Jos niekas negali atimti arba pavogti iš žmogaus, ji nepriklauso nuo atsitiktinumų. Tokia laimė pagal Kristų yra amžinoji palaima, tobuliausias turtas, Gėrio, Grožio ir Amžinosios Meilės įsikūnijimas. Taigi tikroji laimė yra žmogaus ir Dievo susivienijimas, kai žmogaus sieloje gyvena Dievas. Tokios laimės pasiekimas galimas vykdant Dievo įsakymus, kurie pasireiškia gerais darbais, tai yra žmogaus gyvenimas pavaldus Jėzaus Kristaus mokymui. Krikščionišku supratimu žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindai aiškiai ir trumpai išdėstyti palaiminimuose. Tai aiškus vadovas žmogui, einančiam išsigelbėjimo keliu.
Šventojoje Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad tiktai tas įeis į Dievo karalystę, kuris laikosi Kristaus mokslo bei laikosi devynių palaiminimų:„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“(Mt.7.21). „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?!(Lk.6.26)“ Todėl krikščionys su didžiule pagarba laikosi Kristaus palaiminimų.
Visais amžiais žmonės bandė analizuoti juos supantį pasaulį, pažinti visuomenės ir gamtos vystimosi dėsnius, kad visa tai panaudotų savo gyvenimo pagerinimui, kad pasiektų laimę. Dauguma religinių – filosofinių sistemų nurodo, kad egzistuoja materialusis ir antgamtinis pasaulis, pasakoja apie Dievą ir jam besipriešinančias jėgas, apie žmogaus laimės priklausomybę nuo gerų darbų.
Pati progresyviausia ir išvystyta pažiūrų sistema apie tai, kaip reikia gyventi žmogui pasaulyje, kad būtų laimingas, yra Jėzaus Kristaus mokslas, nes jis apima visa, kas geriausia ir tobuliausia sukurta žmonijos per amžius ir praturtinta grynai krikščioniškomis sampratomis. Kristaus mokslo progresyvumas ir  pranašumas tampa aiškus lyginant jį su kitomis religinėmis – filosofinėmis sistemomis, kuriose nėra daug sampratų, kurios egzistuoja krikščionybėje, o panašios sampratos krikščionybėje aiškinamos giliau ir racionaliau.
Kristaus mokslo tikrumas įrodomas paties gyvenimo ir pirmiausia ta didžiule įtaka, kurią jis daro pasauliui ir žmonėms, apšviesdamas jų širdis ir protą. Jėzaus Kristaus moksle aprašyti visi pagrindiniai atvejai ir įvykiai, kurie gali įvykti žmogaus gyvenime, apibūdintos visos galimos gyvenimo situacijos, kuriose gali atsidurti žmogus ir pateikti vieninteliai teisingi patarimai apie tai, kaip žmogui geriau elgtis vienokiose ar kitokiose aplinkybėse. Tai ir yra Kristaus mokslo jėga ir išmintis.
Tam, kad žmogus gyventų laimingai, privalo žinoti ir vadovautis Kristaus mokslu. Kristaus mokslo traktavimas ir aiškinimas pagimdė daug įvairių sektų, klaidingų mokymų ir sistemų, kurios sumaniai falsifikuoja Biblijos sampratas, iškraipo tikrojo mokslo esmę. Kriterijai, kurie padeda nustatyti tiesą, aiškinant Kristaus mokslą, yra Biblija, širdis, atvira Dievui, logika, sveikas protas, kuriuos Viešpats dovanojo žmogui, kad jis sugebėtų susigaudyti bet kuriose gyvenimo peripetijose. Kalno pamoksle glaustoje formoje išdėstyti pagrindiniai Kristaus mokslo ir Bažnyčios kriterijai. Kalno pamokslas – tai balsas, sklindantis nuo Dievo Sosto, tai Dangaus Žiburys, apšviečiantis žmogaus gyvenimą.
Klysta tie žmonės, kurie laimės ieško ne pačiame savyje, bet svetimose šalyse ir kelionėse, turte ir šlovėje, didžiulėse valdose ir malonumuose, pertekliuje, daiktuose, kurie galiausiai atneša nusivylimą. Statyti laimės bokštą ne savo širdyje yra tas pat, kad statytume namą toje vietoje, kur nuolatos dreba žemė. Akivaizdu, kad toks namas labai greitai sugrius.
Mielieji, laimė yra pačiuose mumyse. Palaimintas tas, kuris supranta tai. Tirkite savo širdis ir stebėkite jos dvasinę būseną. Gal praradote pasitikėjimą Dievu? Gal jus kaltina sąžinė už Jo įsakymų nesilaikymą? Gal ji kaltina jus už nesąžiningumą, melą, už jūsų pareigų prieš Dievą ir artimą nevykdymą? Gal jaučiate pyktį ir aistros užpildė jūsų širdį, gal ji nukrypo į klystkelius…
Nelaimingas tas, kuris paliko savo širdį be dėmesio, neteko visų gėrybių ir jį užvaldė pyktis. Buvo išvytas džiaugsmas ir ją pripildė liūdesys, dvasinis nerimas ir kartėlis. Buvo išvyta taika ir atėjo priespauda, neramumas ir baimė. Buvo išvyta meilė ir apsigyveno neapykanta. Pagaliau buvo prarastos visos Šventosios Dvasios dovanos ir vaisiai, kurie buvo įgyti krikšto metu ir apsigyveno visos blogybės, kurios žmogų padaro apgailėtinu ir prakeiktu.
Mielieji, gailestingasis Dievas nori mums visiems laimės jau šiame gyvenime ir kitame. Tam Jis įsteigė Bažnyčią, kad Ji mus apvalytų nuo nuodėmių, šviestų mus, sutaikintų su Juo ir dovanotų mums Dangaus palaimą. Bažnyčios durys visuomet mums atviros. Skubėkime į Ją greičiau, kurių sąžinė apsunkusi. Skubėkime ir Bažnyčia paims mūsų nuodėmių naštas, dovanos mums pasitikėjimą Dievu, pripildys mūsų širdis laime ir palaima.
Viešpats sukūrė šitą nuostabų pasaulį, Viešpats pirmiesiems žmonėms Adomui ir Ievai dovanojo rojų, Viešpats rojuje jiems sukūrė viską, kas būtina laimingam, amžinam ir džiaugsmingam gyvenimui. Tačiau rojus turėjo savo įstatymus. Ten buvo savos taisyklės, jų buvo nedaug ir jos buvo nesudėtingos. Žmonės rojuje turėjo netinginiauti ir jiems Viešpats įsakė dirbti. Viešpats jiems liepė gyventi šeimoje, gimdyti ir auklėti vaikus, davė nurodymą tirti, pažinti ir valdyti tą nuostabų pasaulį. Tačiau tas pasaulis turėjo vieną ypatingą savybę – jo būtis buvo palaikoma Dievo. Pažvelgę į šiandienos pasaulį, mes nesunkiai galime pastebėti, kad jis linkęs nykti, griūti. Tiktai, kas palaikoma Dievo nenyksta.  
Rojaus grožis, jo laiminga būklė, žmonių laiminga būklė buvo palaikoma Dievo. Tokiu būdu žmonių laimingo gyvenimo rojuje pagrindinė sąlyga buvo paklusnumas Dievui ir nuolatinis ryšys su Juo. Žmonėms buvo duotas įsakymas – neragauti pažinimo ir blogio vaisiaus. Ką reiškia gėrio ir blogio pažinimas? Daugelis mano, kad tai buvo obuolys, bet tai nevisai taip. Gėris ir blogis – tai tos sampratos, kurias Dievas dovanoja žmogui. Dievas sako, kad šitą valgyti yra gėris, o kitą – blogis, nes visa, kas atitinka Dievo valią ir veda prie Jo yra gėris. O kas priešinga Dievui ir atskiria nuo Jo yra blogis. Bet žmonės patys nusprendė nustatyti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Tai, ką Dievas įvardijo blogiu, pradžioje Ieva, o paskui ir Adomas įsitikino, kad jiems gerai. Žmogaus proto pagalba buvo pakeisti moraliniai orientyrai, ko pasėkoje įvyko baisi tragedija, baisi katastrofa, kuri atvedė pirmuosius žmones į mirtingumą, sugedimą, atsirado ligos ir visos tos neigiamos pasekmės, kurias mes šiandien savo gyvenime turime.
Žmogus neteko laimės, džiaugsmo, visas mūsų žemiškas gyvenimas virto liūdesiu, ligomis, darbais ir nelaimėmis. Praėjus kuriam laikui, Dangaus Tėvas iš Savo meilės bei malonės atsiuntė Savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris prisiėmė Sau mūsų nuodėmes, kuris mirė už mus ir prisikėlė, kad mums dovanotų amžiną gyvenimą, kad mus vėl sujungtų su Dievu, kad mus gražintų į prarastą Dangaus tėvynę. Viešpats mums dovanojo Bažnyčią ir Savo nuostabų mokslą, kuris išdėstytas Šventajame Rašte. Viešpats mums dovanojo nuostabias paslaptis, kurių dėka mes iš Dievo gauname Šventosios Dvasios malonę, kuri mus stiprina gyvenime, vadovauja mums, duoda mums jėgų, kad išgyventume visus žemiško gyvenimo sunkumus, liūdesį, ligas. Svarbiausia, kad mums gražina prarastą rojaus gyvenimo džiaugsmą, palaimą ir laimę. Šiandieną Bažnyčios dėka, vykdant duotus įsakymus, pirmiausia mums yra gražinama Dievo karalystė mūsų viduje jau čia žemėje, o paskui ji bus gražinta visumoje po antrojo Kristaus atėjimo.
Viešpats Savo palaiminimuose nekalba ką nors naujo, Jis pakartoja, pagilina ir labiau atskleidžia Dievo įsakymus, kurie buvo duoti Mozei.
Labai dažnai mes mąstome apie Dievo įsakymus: kaip juos įvykdyti, kaip sudėtinga juos vykdyti, kaip juos vykdyti šiame nuodėmingame pasaulyje, kai mus iš visų pusių supa pagundos ir įvairūs išbandymai. Dažnai mes nesuprantame įsakymų, juos priimame paraidžiui, formaliai. Dėl mūsų nesupratimo, kur gludi įsakymų esmė, mes dažnai gyvenimo situacijose, kai reikia mums rinktis nusidėti ar ne, labai dažnai nesugebame teisingai pasirinkti ir nusidedame. Visada prieš mus kyla klausimas, kur rasti jėgų ir valios, iš kur paimti tą vidinį įsitikinimą, siekį, kad visą gyvenimą atmintume Dievo įsakymus ir jų laikytumės. Atsakymas yra tuose pačiuose palaiminimuose.
Palaiminimai – tai ypatingas dvasinis kelias, arba – tai mūsų gyvenimo dvasinė programa, pagal kurią tvarkant savo gyvenimą, savo santykius su Dievu, savo santykius su žmonėmis, mūsų gyvenimas visiškai keičia savo turinį, visiškai keičia savo pagrindą. Štai pirmasis palaiminimas – „palaiminti, turintys vargdienio dvasią“ yra žodis „dvasią“, kurio nėra graikiškame originale ir šis palaiminimas skamba taip „ palaiminti vargdieniai“, kuris gali būti suprastas paraidžiui, kad bet kuris vargdienis, elgeta jau automatiškai eina į Dievo karalystę. Bet tai visiškai akivaizdu, kad yra netiesa. Tiktai tas vargdienis, kuris yra nuolankus, nusižeminęs, kuris gerbia Dievą, kuris tiki, atgailauja, gali tikėtis laimingos amžinybės. Juk skurdas gali būti ir pykčio priežastimi. Vadinasi vargdienio būsena pati savaime dar nėra išsigelbėjimo garantas. Atvirkščiai, ta būsena dažnai žmogų padaro žvėrimi, priveda žmogų iki visiškos nevilties, iki mirtinų nuodėmių. Todėl sunki nuodėmė bus tiems žmonėms, kurie savo liaudį ir atskirą žmogų atveda iki skurdo.
Pirmasis palaiminimas yra pirmasis žingsnis dvasinio tobulėjimo keliu, kuris mus veda į laimę, kuris mus išvaduoja nuo tos nelaimės, sielvarto, depresijų ir nevilties, kuri mus pastoviai persekioja ir neleidžia mums ramiai gyventi. Pirmasis žingsnis – tai dvasinis skurdas. Tai supratimas, kad be Dievo, be Kristaus, be Išganytojo mes negalime įvykdyti nei vieno kito palaiminimo reikalavimų. Pirmasis žingsnis yra žingsnis link Dievo. Pirmiausia mums reikia pakeist savo santykius su Dievu, o paskui, jau kaip pasekmė, bus įmanoma ištaisyti visas kitas ydas, nuodėmes ir trūkumus. Tad pažiūrėkime į savo gyvenimą iš šalies. Pažiūrėkime ir pagalvokime ar jame yra kas nors nereikalingo, kas trukdo, kas apsunkina mūsų sąžinę. Tai gali būti išorinės aplinkybės, arba tai gali būti kažkas ne taip mūsų santykiuose su kitais žmonėmis. Atidžiai į tai pažiūrėkime. Kiek kartų bandėme to ar kito nedaryti, kiek kartų buvo priimti sprendimai su kuo nors kovoti, bet vėl viskas liko po senovei. Išvada iš viso šito yra viena. Mūsų santykiai su Dievu yra neteisingi, mes neteisingai suprantame Dievą, mes neteisingai suprantame tą, kas mums trukdo parodyti Dievui savo tikrąją meilę. Kur gi yra ta priežastis? Apie tai ir kalba Viešpats palaiminimuose. Jis mums nurodo, kad negalima taip elgtis su Dievu, kaip mes darome: kai mums kažko reikia iš Jo, mes Jį atsimenam ir kreipiamės, pagalvojam apie Jį, dargi padėkojame. Padarę išvadas, keiskime savo nuostatas, savom požiūrį, savo santykius su Dievu ir taip žingsnis po žingsnio artėsime prie tų, kuriuos Viešpats laimina Savo palaiminimais.
                                                                                              Doc., dr. Julius Gvergždys