Vairuojant kemperį  tikslo link apsižvalgau antrą valandą nakties – gan šviesu (ir iš kart kirba mintis: "O gal reikės pabandyti žūklauti naktį?…" ).  Nieko sau viduje pagalvoju būtų susiremti su gigantišku Atlanto otu naktį, būčiau visai kaip senis iš "Senis ir jūra" ;).

 Patiems vairuojant transporto priemonę vis dėlto patarčiau turėti šturmaną, kuris neleistų užmigti prie vairo. Tuo labiau, kad Suomijos, Norvegijos nuošaliuose keliuose pilna taip vadinamų "raguotų velnių"  – elnių, kurie kartas nuo karto mėgsta išbėgti net grupėmis ant kelio. Avarija kažkur taigoje – mažiausiai laukiamas  "malonumas"… Mums važiuojant per Suomiją elnių  ant kelio pasitaikė >10 kartų, todėl tenka būti ypač akyliems.
Tik pravažiavus  Suomiją  iš karto supranti, kad patenki į kitą šalį (Norvegiją): kalnų virtinė, skirianti šias šalis,  daro didelį poveikį gamtai.  Norvegijos vaizdai po skurdžios Suomijos gamtos pakeri: žaluma, fiordai,  atrodo, kad net oras kitoks, kvepiantis "žuvimi". 

Be didesnių pastangų (bemiegės naktys),  pasikeitus vairuotojams, priguliu poilsio ir atsikeliu, kai iki stovyklavietės lieka vos apie valandą kelio. Smagumėlis – atgavau jėgas ir esu tikras, kad dar einamą dieną pavyks pažvejoti.

Vos įsukome į stovyklavietės kiemą, puolame apžiūrėti išnuomotų namelių: kokybė labai gera, nors didelio komforto žvejams ir nereikia. Nameliai visai šalia kranto, įrangos iki motorinių valčių toli neštis nereikia. 
Nepamirštame apžiūrėti ir motorines valtis: esu buvęs  keletą kartų žvejyboje Norvegijoje (lyginu su kitomis, vėliau buvusiomis išvykomis), šios stovyklos valtys man labiausiai patiko. Varikliai Yamaha  50, 60, 70 AG. Kiekvienoje valtyje būtina turėti po atsarginį degalų baką. 

Iš anksto tam reikia susitarti su kuruojančiais norvegais, kad degalų bakai būtų pilni (norvegai mėgėjai pataupyti, reikia priminti kartas nuo karto…).  Per dieną išdeginti  baką degalų galima lengvai, grįžtant visada prireikia atsarginio.  Kiekvienoje valtyje echolotas, GPS navigacija, nereikia orientuotis su popieriniais batimetriniais  žemėlapiais  – viskas kaip ant delno.

Na ir ką – puolame visi jau tą pačią dieną ruoštis žvejybai. Rišamos sistemėlės, montuojamos meškerės, svarstoma, kas labiausiai turėtų pasiteisinti. 

Aš, pamenu, kaip pirmą kartą žvejojantis Norvegijos jūroje, ausis ištempęs klausau kelionės vadovo patarimų, tačiau vis tiek galvoju, kad naudosiu savo techniką žvejojant. Tiek to, pirmą išplaukimą darysiu kaip rekomenduoja grupės vadas Jurijus, nusilygo 😉

Pagrindiniai masalai

Pirmasis masalas, kuriuo reiktų pradėti žvejoti pradedantiesiems, aišku, yra pilkeris. Pilkeris  – pilnaviduris, dažniausiai cilindro formos, su apie 45° nupjautais galais metalo gabalas. Masalas paprastas, tačiau yra labai mėgstamas jūrinių  žuvų. Žinoma, yra įvairiausios pilkerių atmainos:  "bananai" , pilkeriai su "išneštais"  kabliukais, garsą skleidžiantys pilkeriai (viduje sumontuoti barškantys rutuliukai), įvairiausių atspalvių ir t.t.
Pilkerius žvejybai galite pasigaminti ir patys. Reikia tik gauti metalo. Lengviausia pasidaryti iš automobilinio amortizatoriaus. Metalas kietas (labai svarbi savybė – stuksenant pilkeriu į dugną, metalas palaipsniui susiploja) bei  blizgus, reikia tik nupjauti galus ir išgręžti skyles abiejuose galuose. Abiejuose galuose pro išgręžtas skyles įveriame tvirtus žiedus. Prie vieno žiedo tvirtinamas trišakis kabliukas, prie kito – suktuką. Prie suktuko tvirtiname pavadėlį iš monofilamentinio valo (paprasto), skirto žvejoti jūroje. Pavadėlio ilgis ~1-1.8m. Tik nedarykite ilgesnio nei  meškerės ilgis – bus sudėtinga ištraukti laimikį! Na, o pavadėlį (su pilkeriu) segtuku, tvirtiname prie pagrindinio valo (dažniausiai pintas, 0.32-0.40mm skersmens), esant reikalui galėsime greitai pakeisti sistemą. 
Pilkerių svoris – nuo 300g, gali sverti  ir iki 1kg. Dažniausiai naudojami  400g pilkeriai, svoris priklauso nuo dreifo, gylio žvejojimo vietoje. Kodėl? Yra galimybė, kad dreifuojant, esant didelei srovei jūroje, galite išvynioti labai daug valo, kol jūsų masalas pasieks dugną  (gali ir nepasiekti). Didesniame gylyje taip pat galite nejusti lengvo masalo, neaišku, stuksenate dugną ar ne… 400g pilkeriai universaliausi – esant būtinybei galima sujungti į krūvą 2 pilkerius, gausime sujungtą "jointed"  800g masalą.

Prie pilkerio sistemėlės pavadėlio galima (o dažnai ir rekomenduojama) rišti porą trumpų pavadėlių su dirbtiniais masalais. Masalai įvairūs – guminukai, blizgutės, dirbtinės krevetės, "sliekai"  (plastikinis vamzdelis, vamzdelio viduje kabliukas, su būtinai išlenktu koteliu) ir kt. Kodėl "slieko" kabliuko kotelis turi būti lenktas? Traukant iš gelmės laimikį su paprastu kabliuku, jūsų žuvis gali suktis kaip propeleris, kabliukas gali lengvai išsikabinti.
Blizgutės naudojamos sistemėlėse – vertikalios. Galite naudoti ir didesnes žiemines blizgutes, tačiau atkreipkite dėmesį, kad būtų tvirtas kablys. Dažniausiai pačios blizgutės tvirtinamos ne prie trumpo pavadėlio, o ant pagrindinio pavadėlio (kur pilkeris ar kt. svarelis pririštas), tiesiogiai, kokių 0.4-1.5m atstumu nuo pilkerio (skonio reikalas).

Man labiausiai patiko ir tikrai pasitvirtino Giant Jighead masalas ("Gigantiškas Galvakablis", naudojamas vietoj pilkerio). Fantastika! Kodėl? Rasite informaciją skaitydami toliau, apie žvejybos eigą.

Rekomenduojami svoriai: nuo 200g. Jei gylis ~10-30m, galite naudoti ir lengvesnius. Kartu su Giant Jighead masalu reikia naudoti guminuką, jo ilgis nuo 12cm. Guminukas maunamas ant  Giant Jighead strypelių – laikiklių. Vieni nupjauna guminuko (žuvelės imitacija) galvą, kiti mauna su galva. Giant Jighead turi dvi kilputes, prie kurių rišamas valas. Jei dreifas didelis arba velkiaujama,  reiktų valą rišti prie Giant Jighead priekio-snapo, jei žvejojama tik vertikaliu būdu, reikia valą rišti galvakablio viršutinėje kilputėje.

Paminėti pagrindiniai masalai. Sutinku, yra begalės specifinių jūrinių masalų, tačiau dažniausiai žvejojama šiais.

Žūklės eiga

Pirmasis išplaukimas

Ilgai lauktas pirmas išplaukimas į žūklę! Sulipę į motorines valtis plaukiame pirmam kartui netoli nuo stovyklavietės, apie 3-5km, bandome laimę fiorduose. Šis išplaukimas – bandomasis, susipažinimui su aplinka, pačiu žvejybos būdu.
Bandomojoje išvykoje žvejojame fiorduose , gylis 40-120m, nuleidžiame pilkerius ir bandome stuksenti dugną. Vienas svarbiausių dalykų, kurių turi išmokti pradžiamokslis – pajusti dugno stuksenimą  masalu. Jei pilkerį kilnosite, tačiau nestuksensite  į dugną (t.y. pilkeris bus pakibęs, kilnosis aukštai virš dugno) – rezultatai bus žyyymiai prastesni.  Nėra taip paprasta naujokui  pajusti masalo atsitrenkimus, ypač esant dideliam bangavimui arba naudojant  nesuderintą  įrangą (pernelyg  storas valas, o masalas lengvas).

Kaip surasti potencialią žvejojimo vietą? Valčių navigacijoje yra planai su sužymėtais gyliais. Mums aktualios yra vietos su staigiais gylio perkritimais. Tarkime matome yra gylis 40m, o netrukus gylis jau 80m. Pradedama žvejoti nuo sėkliaus (t.y. atplaukiame į vietą kur 40m.), pasistatyti valtį reikia taip, kad dreifuojant valtį neštų iš seklumos  į gilumą (į mūsų atveju iš 40m į 80m). Svarbu, kad neneštų priešingai,  iš gylio į seklumą, nes didelė tikimybė, kad užkabinsite sistemą už dugno augmenijos, akmenų . Tada turime 50/50 tikimybę, kad nutrauksime sistemą. Atrodo, kas čia baisaus užkabinti už augalo: 1mm valas turėtų atlaikyti! Esmė tame, kad tie augalai būna sumedėję, labai tvirti. Kartais pavyksta ištraukti augalus su šaknimis, kurios tvirtai įsikabinusios laiko dugno akmenis. 

Mano pirmos dienos rezultatas nepagražinant – ne koks, pora  vėgėlių. … Visų pirma, dėl nemažo bangavimo teko susidraugauti su bortu ir pajaukint žuvis. Pažvejojau gerą valandą, o po to leisgyvis prasėdėjau. Neblogas startas,  ką čia bepridursi, bet taip daug kam atsitinka, reikia persirgti jūros liga. Kitą dieną išplaukus jau geriau – papykino porą kartų ir viskas. Kaip bebūtų, man rimta žvejyba prasidėjo tik trečią išplaukimą.

Antrasis-trečiasis  išplaukimas

Antrą ir kitomis ateinančiomis dienomis  žvejoti jau plaukiame toliau nuo stovyklos.  Pakeliui pabandome fiordus, tačiau ilgai neapsistojame. Mūsiškių žvejų – 4 motorinės valtys, todėl greitai prazonduojame aplinką:  jei nekimba 4 ekipažams, vadinasi žuvis kažkur kitur pasitraukusi.

Taip išplaukiame į jūrą, tačiau neypatingai toli nuo fiordų, ~3-5km. Jūra ramesnė nei pirmąją dieną, tačiau stebuklingo kibimo dar nesulaukiame, neaptinkame menkių būrio. Išvažiuojant žvejoti į Norvegiją gavome informacijos, kad kimba stambios menkės iki 20kg, tačiau mums menkių būrio aptikti nepavyksta… Sąlygos idealios – vanduo nėra per šiltas, menkės turi būti čia. Žinia, kad jei vanduo įšyla, menkės juda šiauriau, kur vanduo nėra toks šaltas.
 Kol kas traukiame vėgėles. Naudojant sistemėlę "pilkeris + dirbtinių masalų ant pavadėlių pora, su užkabintais žuvies gabaliukais" negalima atsiginti smulkių vėgėlių iki 2.0kg, standartas  ~1.0kg. Kimba kaip patrakusios… Per dieną jų galima pritraukti maišus, pastovus "smulkmės" traukimas greitai atsibosta. Tačiau tokia sistemėlė turi ir pliusų:  žuvies gabaliukų kvapas vilioja vilkžuves.  Šios dugninės žuvys vertingos ir kimba dažniausiai ant masalo su žuvies gabaliukais. Ypatingai stambių egzempliorių nepasitaikė, tačiau ištraukti žuvį su vilko dantimis smagu! Užkibusi vilkžuvė gerai pratestuoja įrangą : teko matyti, kaip kolegai, traukiant besirangančią vilkžuvę,  žiedelį prie pilkerio  taip ištiesino (nors atrodė žiedelis tvirtas, deja pastarasis vos besilaikė…), kad sunku ir patikėti. Grįžę į krantą savaime aišku puolėme stiprinti savo amuniciją, viską stiprinti!
Žinoma, pirmiausia buvo perrištos sistemėlės:  pakeistas 0.70mm valas pirktinėse sistemėlėse  į  1.00 mm valą, pakeisti suktukai ir karabinai į tvirtesnius, laikančius apie 40-50kg apkrovą. 
Mums pilkerio žiedai – "Achilo kulnas". Pilkeriuose išgręžtos skylutės tolokai nuo krašto, todėl veriant itin tvirtus žiedelius, žiedelius reikia gana nemažai praskėsti. Dėl struktūros tvirtumo praskiestų žiedelių vijos nebegrįžta į pradinę padėtį ir lieka šiek tiek išsiskėtusios,  "spiralės" formos. Čia turėjome bėdą, kurią kitose išvykose į Norvegiją jau nebekartojome, skyles gręžėme arčiau krašto.

Atsibodo man traukti vėgėles, einu ant rimtesnių laimikių. Jau iki to laiko išsiaiškinau, koks žvejybos būdas/masalas man artimiausias dūšiai: Giant Jighead – mano "arkliukas". Sistemėlė su Giant Jighead (stambus galvakablis su guminuku) , kuo ji tokia ypatinga?
Visų pirma: nesikabinėja smulkios vėgėlės. Jau trečią dieną man įgriso traukti "mažutes". Ne dėl to į Norvegiją veržtis, kad pažvejot smulkias vėgėles, nors Lietuvoje tokias traukti – oi koks malonumas būtų! Nereikia stuksenti į dugną kaip tai darome pilkeriu: guminukas puikiai atlieka savo darbą, vilioja plėšrūnes. Toks žvejojimas pasyvesnis nei žvejojant pilkeriu, svarbu tik laikyti masalą 1-2m aukštyje nuo dugno. Laimikiai retesni, bet stambesni. Vėgėlės jei griebia, tai griebia nuo 3kg. Jau žvejybos pradžioje įkertu 70m. gylyje kažką stambesnio. Keliant iš gylio smūgiai retėja, bet stiprūs, jaučiasi kad nebloga žuvis. Ištraukiu – vėgėlė, bet oho, kaip vėgėlei 6.5kg visai neprastai!

Sistemėlė paprasta: Giant Jighead galvakablį su guminuku naudojame vietoj pilkerio, ant pagrindinio pavadėlio galima rišti blizgutę.  Ant blizgutės nededu jokių žuvies gabaliukų, kad nekibtų vėgėlės (bet nustoja kibti ir vilkžuvės…). Šviesi blizgutė vilioja menkes, pagaunama otų. Jei yra daug saidų, blizgutės visai nededu – nespėjus nusileisti jau pajusite saidas, griebiančias  blizgutę(-es).
Mano kolegos vis žvejoja sistemėlėmis su pilkeriais. Dienos pabaigoje lyginame rezultatus: mano žuvų skaičius mažesnis, tačiau bendras svoris didesnis. Po žvejybos doroti žuvį, paruošti šaldymui trunku kelis kartus trumpiau, todėl nenuostabu, kad kitą dieną jau matau kolegas su  Giant Jighead'ais.  Žuvų dorojimas pavargusiems po žūklės yra sekinantis darbas, o ir pilkerius po 400-700g kilnoti visą dieną šiek tiek pabosta.

Ketvirtas išplaukimas

Pradeda kibti menkės! Bet ne mums 😉 Šalia gyveno dar viena atvykusių žvejų lietuvių grupė. Tądien mes išplaukiant  iš fiordų pasukome į dešinę, kita lietuvių grupė – į kairę. Šitą diena prisiminsiu visą savo gyvenimą. Spjoviau aš į grupės vado rekomendacijas, nutariau su kolega pažvejoti ten, kur man rodės daugiau žadančios vietos. Išplaukus iš fiordų, tikriname potencialias vietas. Pradedame nuo gilesnių, toli nuo kranto. Degalų tikrai netausojome (įsivaizdavau, kaip norvegas nagus kramto  ), reikia juk vieną kartą aptikti būrį. Prasimalėme velnias žino kiek, tačiau kažko įspūdingo nepasisekė gyliuose surasti. Maniškis kolega vėgėles tai traukė, bet man tai nebuvo rodiklis, ne to ieškojau… Akį patraukia arčiau kranto esanti nedidelė sala. Tarp salos ir kranto ~ 100m, matosi damba, tikrai turi būti žuvies. Plaukiame aukščiau dambos, dreifuojame. Gylis nuo 5m didėja iki 50m. Trūkt, linkteli tvirtas jūrinis meškerykotis, kirtimas!   Gylis nedidelis, apie 20m, partraukiama raudonuoja apie 5kg sverianti menkė. Gražiai atrodo ši žuvis partraukiama vandenyje, pradžia yra!

Kol ištraukiu menkę, mūsų valtį nuneša už potencialios žvejybos vietos. Darome pakartotinį užplaukimą prie dambos… Skubiai leidžiame masalus ir vėl kibimas, kirtimas! Menkė dvynė guli valtyje, "deja vue".  Na reikia ir trečią kartą užplaukti iš naujo, o kaipgi. Nuleidžiu savo Giant Jighead'ą, stebiu echolotą, kaip gylis keičiasi 10, 16, 22, 35m  ir tik oba!!! Pakertu!  Meškerykotis perlinksta, ir iš karto pasigirsta multiplikatorinės ritės būgnelio zvimbimas. Galvoju, gal nepriveržiau žvaigždiniu reguliatoriumi stabdžio, patikrinu – kur tau, priveržtas iki galo. Įsirėmęs laikau meškerę, valas išvyniojamas net cypia, bandau besisukantį pristabdyti ritės būgnelį  nykščiu. Negaliu patikėti, ritė juk galinga! Prilaikiau gal pusės minutės ir … pasipriešinimas dingo. Nuėjo. Vynioju adrenalino pilna širdim valą, suvyniojęs  tikrinu masalus. Virš Giant Jighead'o buvau parišęs blizgutę, blizgutės kablys neatlaikė, atsilenkė (o kablys nemažas, tvirtas!). Mano keiksmažodžius Norvegijoje turėjo išgirsti ir Latvijoje…
Keletą kartų dar patikrinome savo masalais sėkmingą (?) ruožą, tačiau nieko ypatingo taip ir nebesugavome (keletą menkučių, vėgėlių).
Pikta buvo ir ant kolegos valtyje. Kai traukiau, tiksliau – prilaikiau savo svajonių žuvį, kolega kaip niekur nieko net dėmesio beveik nekreipė. Na gal alus buvo jį kiek paveikęs 
Grįžtame į stovyklą, išsikrauname. Ir čia pamatome, kad ne tik mums diena buvo įspūdinga: kaimynai lietuviai sugavo "šiek tiek". Nuotraukos žemiau…

Persimetus keliais žodžiais suprantame, kad geriausi kibimai buvo ne gelmėje, o seklumose, iki 30m gylyje. Kibo ant visko, kas blizga: pilkeriai, blizgutės, sistemėlės. Svarbu užeiti būrį žuvų, o tada jau atsiraitojus rankoves darbuokis!

Penktas išplaukimas

Po vakarykščių pokalbių nutariame tikrinti seklumas.  Tikrinsime ir vietas, kur gylis vos 5-10m., kalbama, kad menkės slepiasi povandeninėse žolėse. Tai nieko gero nežada, nes reikia susitaikyti, kad masalų palaidosime begales. Taip ir buvo žvejojantiems pilkeriais.
Menkės kibo puikiai, ir gan neblogos, 4-7kg. Ypač mėgo rudos spalvos slieko formos guminukus, gaila, tik kad neturėjau pasiėmęs jų pakankamai – mano ištekliai  kaip mat buvo sėkmingai sudoroti plėšrūnių. Pamatytumėt, koks mano Giant Jighead galvakablis atrodė po žūklės  Guminukus, sujungtus  prie galvakablio  teko keisti tikrai ne kartą…

Mano naudojamas galvakablis juda virš žolių, tuo tarpu pilkeriais atakuojami patys žolynai, todėl amunicijos nuostolių nepalyginamai daugiau, nors ir kibimas naudojant "pilkerinę" sistemą buvo geresnis.
Seklumose kibimas apsiramina. Plaukiame ieškoti būrio kiek giliau. Nuostabus oras, saulė šildo, skaisčiai šviečia, alučio su kolega išgerti kviečia.  Kiek giliau, apie 60m gylyje bandome laimę. Neilgai trukus mano rankose laikomos meškerės staigus trūktelėjimas žemyn rodo, kad mano masalą griebė plėšrūnė. Šį kartą nepabėgsi! Žinoma, žuvies pasipriešinimas ne toks, kaip parodžiusios man špygą vakarykštės galiūnės, tačiau priešinasi neblogai!!!  Kolega ima kablį ir sėkmingai įtraukia kovotoją, >10kg menkę į valtį. 

Neilgai trukus kolegai kibimas. Iš pradžių netikėjau, kad kažkas verto dėmesio Algirdui užkibo, tik po keliolikos sekundžių, kai drūtas vyras įsispyręs į bortą vos patraukia, supratau, kad kažkas čia yra rimtesnio. Gylis, kaip minėjau, apie 60m, todėl paprasta rite ne taip greitai sekasi ištraukti. Patraukus apie 20m matosi  staigus žymus palengvėjimas, kažkas ne taip. Likus keliems metrams , griebiu kablį ir, sėkmingai įkabinęs 14kg menkei į šoną, įverčiu ją į valtį. Vau! Negi galėjo tokios dvi užkibti vienu metu Algirdui? Viena atsikabino, likusią ištraukė. Palieku tai spręsti skaitytojams.

Šeštas išplaukimas

Praleidau. Reikia poilsio, o ir po vakarykščio pasisėdėjimo prie stalo nėra sveikatos 
Mano meškerę  (kaip atsarginę) į žūklę pasiima grupės vadas Jurijus. Kadangi Giant Jighead su guminuku dirba bet kuriuose vandens sluoksniuose, Jurijus užmetęs ją laiko vidutiniame gylyje, kad netyčia "nekabintų" dugno. Mano šaudyklė vis tiek šaudo netuščiais šoviniais: ant manosios meškerės Jurijui pavyksta ištraukti nors ir nedidelį, bet vis otą, 6kg. Atlanto otas, užaugantis iki 400kg,  yra laukiamiausias  laimikis Norvegijos vandenyse. Tokius mažylius verta paleisti, kad paūgėtų.
Kitą dieną jau ruošiamės grįžimui, pakuojame daiktus, judame namo.

Išvados

Įranga kaip "pradžiamoksliui" sukomplektuota gerai (žiūrėti pirmą straipsnio dalį). Ką norėtųsi keisti kitą kartą važiuojant į jūrinę žūklę? 
Žiedeliai – rinkčiaus stipresnius. Smulkmena, bet nusprendžia, ištrauksi  žuvį ar ne.
Ritė – rinkčiaus dviejų greičių mechaninę (paprastą – rankinę) arba elektrinę. Iš didelio gylio suvynioti valą ilgai užtrunka su vieno greičio rite, kuri yra lėta. Paprastai lėtesnės ritės yra galingesnės (tokių ir prisireikia Norvegijoje), jei greitesnė – ji dažniausiai nėra tvirta. Dviejų greičių ritė – universali, nors pakankamai brangi.
Masalai  – su ypač tvirtais kabliukais. 
Svareliai  – nuo 300g 
Jei žvejojame ypač dideliuose gyliuose – šviečiantys masalai
Meškerė – norėtųsi lengvesnės, bet tokio pat arba didesnio galingumo.

Pabaigai

Vieni mano, kad pažvejojus Norvegijoje nebesinorės žūklauti Lietuvoje. Netiesa! Lietuvos vandenys su ribotais žuvų ištekliais vilioja ir vilios žūklės mėgėjus. Teko žvejoti ne tik Norvegijoje, bet ir kitose, egzotiškose šalyse. Lietuvoje sugauti įspūdingus laimikius sudėtinga, tačiau tai ir teikia žvejybai dar didesnio žavesio.
Ne žuvies parsivežti važiuojame  į Norvegiją, o pagauti savo gyvenimo žuvį. Manoji vis dar plaukioja ten, šaltuose Norvegijos vandenyse. Aš ją dar sugausiu, pamatysit, atsirūgs jai kabliukų lankstymas!

Šaltinis: žvejys.lt